Herojus: Jack Kerouac
Yra tokių rašytojų, kurių knygas reikia perskaityti tam tikru gyvenimo momentu – vaikystėje skaitome „Grybų karą“, paauglystėje išgyvenam kartu su Salinger‘iu, o perkopę trečią dešimtį įninkame į savipagalbos knygas, padedančias mesti rūkyti, lieknėti, mylėti... O kiekvienas jaunos ir laisvos sielos žmogus, nenorintis įkliūti šiuolaikiniame „dirbk-pirk-mirk“ rate, turėtų susipažinti su legendinio amerikiečių rašytojo Jack’o Kerouac‘o kūryba. Taigi apie beatnik‘us, literatūrą, džiazą ir laisvą gyvenimą.

Beat generation
Jack’as Kerouac’as pristatomas kaip vienas žymiausių beatnik‘ų kartos atstovų. Taigi, kas jie? Pirmiausia, tai grupė rašytojų, susibūrusių po antrojo pasaulinio karo. Vien jau pavadinimas „beat“ (atsirado netikėtai, rašytojui John’ui Clellon’ui Holmes’ui pristatinėjant savo knygą ir ištarus „This Is the Beat Generation”), rodė outsideriais laikomą grupę, nesilaikančią normalios visuomenės nustatytų normų. Tai viskuo nusivylusi karta, nebeturinti prieš ką maištauti ir dėl ko kovoti, tad vienintelė išeitis – gyventi kelyje, džiaugtis mažais gyvenimo malonumais ir mylėti. Jie priešinosi amerikietiškai svajonei – namas, darbas, šeima; jie nebijojo būti kitokiais – būti savimi. To meto (o gal ir šio) akimis – tai grupė narkomanų, besitrainiojančių po Jungtines Valstijas autostopu. Žinoma, narkotikai, ypač marihuana – neatsiejama beatnik‘ų kultūros dalis, kartais pernelyg idealizuojama ir pateikiama itin nekaltai. Pažvelgus kitu kampu – tai buvo žmonės, kurie atsisakė materialių dalykų ir atsigręžė į Rytų religiją. Beatnik‘ų ideologiją puikiai iliustruoja ištrauka iš romano „Kelyje“:
— Tu manai, kad mes baigsime gyvenimą kaip valkatos?
— Kodėl ne? Žinoma, taip ir bus, jei panorėsime. O kas čia blogo? Gyveni sau, dėmesio nekreipdamas į kitų norus, — nei į politikierių, nei į turtuolių — o ir tau niekas nesuka galvos, ir droži savo keliu, ir esi pats sau ponas.
Šis judėjimas drastiškai pakeitė ne tik literatūrą, bet ir padarė didžiulę įtaką jaunimo kultūrai – beatnik’ai buvo idėjiniai hipių protėviai. Be Kerouac’o šiai kartai priklausė ir rašytojai William'as S. Burroughs’as, Allen’as Ginsberg’as, Peter’is Orlovsky’is ir kt.

„Kelyje“
„Kelyje“ – vienas pirmųjų Kerouac‘o romanų, dažnai vadinamas beatnik‘ų biblija. Šio kontraversiško romano leidimo istorija taip pat neįprasta – pabaigtas rašyti dar 1951-aisiais (beje, per rekordiškai trumpą laiką – tris savaites), dienos šviesą išvydo tik 1957-aisiais. Nė viena leidykla nesutiko to padaryti dėl keletos priežasčių – romanas buvo nestandartinis ne tik savo turiniu, bet ir forma – parašytas ant 36 metrų ilgio popieriaus rulono, nepadėjus nė vieno kablelio. Nors tuomet leidykloms tai buvo visai nepriimtina, neįprasta forma buvo nuostabaus talento ir kūrybinio užsidegimo įrodymas. Kerouac‘o žmona dalijasi prisiminimais, kad kuriant šį romaną rašytojas beveik nevalgė ir nemiegojo, o pats viename interviu pasakojo, kad vienas rulonas naudotas idant keičiant popieriaus lapą rašomojoje mašinėlėje nenutrūktų mintis. Tačiau net ir sudėjus savo nuoširdžius išgyvenimus į šį kūrinį, po išleidimo Kerouac‘as nebuvo mėgstamas leidyklų ir kritikų – net ir sulaukęs didžiulės sėkmės tarp skaitytojų, romanas „Kelyje“ buvo nuolat kritikuojamas, o kartais net ir pašiepiamas.
Romane „Kelyje“ vaizduojamos Kerouac‘o kelionės autostopu po Ameriką, pokalbiuose su draugais (daugiausia kitų beatnik‘ų prototipais) ieškoma gyvenimo prasmė, filosofuojama. Kontrastus sukuria narkotikai, alkoholis, laisvos moterys ir religingumas. Biografas Gerard’as Nicosia romaną apibūdino taip: „Tai yra himnas žmonių meilei, tarpusavio bendravimo grožiui, kurio centre ugnis – Dean’as Moriarty’is, pamišęs dėl galimybės būti, važiuoti, pažinti, žavėtis ir vertinti gyvenimą, visad pasiruošęs naujai pažinčiai, pokalbiui, džiazo nakčiai ar tolimiausiai kelionei.“
Knygos
Nors Keruoac’as nė vienos savo knygos netapatino su tikrais įvykiais ar žmonėmis, tačiau skaitant jo biografiją galima rasti labai daug panašių faktų. Pavyzdžiui, „Dharmos valkatų“ originaliame rankraštyje vietoj Japhy kai kuriose vietose minimas Gary, o šis personažas labai panašus į rašytojo draugą, taip pat beatnik‘ą Gary’į Snyder’į. Sunku pasakyti, ar tai rašytojo aplaidumas, ar tyčinis kritikų erzinimas.
Taip pat visos knygos atsirado įkvėptos stiprių gyvenimo emocijų. Štai „Miestelis ir miestas“ parašyta autoriui gydantis ligoninėje, ir į ją sudėtas rašytojo skausmas netekus tėvo, „Dharmos valkatos“ – susidomėjus budizmu ir pakeliui į dvasios ramybę, matyt didelę įtaką padarė ir aprašyta kelionė į kalnus. Pastarojoje knygoje itin žavi veikėjas Ray’us Smith’as, bei labai įsimintina jo frazė, vainikavusi laisvą požiūrį ir raginimą džiaugtis gyvenimu „Ai, baikim pliurpt ir tiesiog gyvenkime!“ Paskutinioji knyga – „Big Suras“ tampa rašytojo išpažintimi – jis sakosi pavargęs nuo dėmesio, kalba apie sveikatos problemas ir pripažįsta savo alkoholizmą. Taip pat žavi autoriaus atvirumas – Kerouac‘as neslepia ir neigiamo požiūrio į savo gerbėjus, pasak rašytojo, pernelyg jį idealizuojančius.

Kūryba
Literatūra ir rašymu Kerouac‘as susidomėjo jau vaikystėje. Kartą nubėgęs pas savo mokytoją mažasis Jack‘as pasiskundė: „Vaikai juokiasi iš manęs, nes noriu tapti rašytoju. Bet aš juo tapsiu“. Ko gero dar vaikystėje rašytojas įgavo ir laisvės siekį – jį varžė itin griežta motina bei paklusnumą diegianti katalikiškos mokyklos aplinka. Tačiau religija (tiek krikščionybė, tiek budizmas) vis tiek išliko svarbi Kerouac‘o kūryboje ir gyvenime – žmona pasakoja, kad rašytojas galėdavo keturioms valandoms su Biblija užsidaryti vonioje, taip pat Dievas vienokiu ar kitokiu pavidalu minimas visuose jo kūriniuose.
Nors Keruoc‘as literatūrą pamilo dar būdamas vaikas, tikrasis rašytojo kelias prasidėjo mokantis Kolumbijos universitete, kur sutiko itin svarbius žmones savo gyvenime – taip pat beatnik‘us rašytojus Allen’ą Ginsberg’ą bei William’ą Borroughs’ą. Galbūt jie pastūmėjo kuklųjį Jack‘ą rašyti knygas. Taip pat Kerouac‘ą visada įkvėpė literatūra – Thomas Wolf’as, Ernest’as Hemingway’us, Fiodoras Dostojevskis formavo ne tik pasaulėžiūrą, bet ir darė įtaką rašymo stiliui. Nuo įkvėpimo šaltinių neatsiejamas ir džiazas, svarbią vietą užimantis visuose rašytojo kūriniuose. Džiazo istorikas Sam Charters taikliai apibūdino šios muzikos ir Kerouac‘o kūrybos sintezę: „Jack‘as sugebėjo garsus perteikti į prozą“.

Asmenybė
Katalikiškų vertybių aplinka padarė nemažą įtaką rašytojo charakteriui – nors ir tituluojamas nutrūktgalviškos beatnik‘ų kartos karaliumi, ištroškusiu nuotykių ir įspūdžių, jis visą gyvenimą išliko drovus ir intravertiškas. Jo žmona rašytoją apibūdina kaip aukštos moralės žmogų – visi knygose aprašyti seksualiniai eksperimentai buvo tik vaizduotės vaisius. Ko gero, kaip ir būdinga kiekvienam didžiam menininkui, Kerouac‘as nuolat jautėsi sutrikęs, prie to itin prisidėjo rašytoją lydintis alkoholis. Šią būseną puikiai iliustruoja ištrauka iš romano „Kelyje“:
“I like too many things and get all confused and hung-up running from one falling star to another till I drop. This is the night, what it does to you. I had nothing to offer anybody except my own confusion.”
Tačiau gyvenimo pabaigoje, nors ir turintis stiprią priklausomybę, rašytojas visada stengėsi išlikti orus ir toliau kurti. Matyt, užsispyrimą ir nenorą pasiduoti Kerouac‘as įgijo dar mokyklos metais žaisdamas futbolą. Nors iki pat gyvenimo pabaigos rašytojas nesijautė itin laimingas, bent jau dalinę dvasios ramybę Kerouac‘as atgavo atsigręžęs į budizmą, ir buvo pirmasis, sujungęs šią religiją su beatnik‘ų kultūra.

Kerouac’as Lietuvoje
Laisvę pulsuojantis romanas „Kelyje“ Lietuvoje buvo išleistas dar sovietmečiu, ko gero tik cenzorių atlaidumo dėka. Pirmasis bandymas – 1969 metais išspausdinta ištrauka „Nemuno“ žurnale, už kurią redaktorius susilaukė partijos nemalonės. Tačiau net ir po nesėkmės rizikuota toliau – simboliška, kad romanas išleistas 1972-aisias – metais, kuomet Lietuvoje jau tyliai sklandė laisvės idėjos, bei tais tragiškais metais, kai Kaune susidegino Romas Kalanta. Išleistas 25 000 egzempliorių tiražu jis iškart buvo išgraibstytas. Irena Budrienė, knygos vertėja, pasakoja, kad šios, tuomet kiek šokiruojančios knygos vertimas taip pat buvo neįprastas – nemaža dalis teksto užrašyta Labanoro girioje, pasidėjus rašomąją mašinėlę ant stalo, įtaisyto virš kelmų. Neįtikėtina ir vertimo laisvė – kūrinio turinys neredaguotas, nors rašoma apie sovietmečiu visiškai nepriimtinus dalykus. Mistikos ir simbolikos knygai prideda tai, kad romanas tuomet nebuvo išverstas į rusų kalbą, nors paprastai pirma pasirodydavo rusiškas vertimas, ir jei tik kildavo kažkokių abejonių, kartu būdavo išleidžiama ir krūva aiškinamųjų straipsnių. Lietuviškoje „Kelyje“ versijoje, ko gero nenorint erzinti cenzūros (logiška, gyvenant socialistinėje santvarkoje), pakeista tik vieno veikėjo, Carl’o Marx’o, pavardė – jis tapo tiesiog Karlu. Sakoma, kad trečiojo leidimo viršelį puošiančioje nuotraukoje, už tamsaus stiklo galima įžvelgti vieną iš nuo politikos atsiribojusio ir laisvą meną skleidžiančio žurnalo „Kultūra ir menas“ redakcijos žmonių. Vėlgi simboliška, ar ne?
Šis kultinis romanas padarė nemažą įtaką ne tik literatams, bet ir įkvėpė muzikantus – roko grupė „Atika“ 2002-aisias metais išleido dainą pavadinimu „Kaip Keruakas kelyje“. Tai dar kartą įrodo, kad maištininkai ir laisvės siekėjai dažnai keliauja koja kojon su šio rašytojo kūryba. O čia - ištrauką iš „Atikos“ dainos:
Kiekvienas traukia į save -
Netraukti būtų per drąsu.
Kaip Keruakas kelyje
Greit būsiu ten, kur jau esu.

Jack’as Kerouac’as – unikalus prozininkas ir poetas, savo idėjomis sudrebinęs Ameriką ir vis dar darantis įtaką visame pasaulyje. Palikęs pasaulį 1969-aisiais, žymiaisiais Woodstock‘o metais, rašytojas tarsi užbaigė beatnik‘ų erą ir savo misiją perdavė hipiams. Galbūt Lietuvoje jis niekada netaps laisvės simboliu, tačiau Amerikos jaunimui vienu metu jis buvo tapęs Marcinkevičiumi, Roko maršu ir Berlyno sienos griuvimu viename.
Žodžiai Eglės Krištopaitytės





































