Kopijuoti pradėjau anksti. Vienuoliktoje B galėjau net apkandžioti tą, kas būtų bandęs paneigti, jog egzistuoja kažkas geresnio nei Gabrielis García Márquezas. Patys žinot – magiška magiškojo realizmo magija. Sakiniai po tris puslapius, išsišakojanti sintaksė, sapnais paskiepyta metaforika. Visa tai atrodė tikriau ir svarbiau nei tikrovė. Jei verta rašyti, galvojau tuomet, tai tik šitaip. Jei verta gyventi, tai tik rašytojo gyvenimą.

Kaip tik artėjo Vilniaus miesto jaunųjų literatų konkursas, o aš skaičiau vieną mėgiamiausių jo apsakymų – „Graudų ir netikėtą pasakojimą apie tyrąją Erendirą ir jos nevidonę močiutę“. Ketinau dalyvauti prozos pienburnių spartakiadoje, todėl praktikavausi žodžių ir įvaizdžių flirte. Tekste, kurį sukūriau apdujęs Kolumbijos novelistu, apžvelgiau savo klasę, save ir man patikusią merginą iš dešimtos B. Vien markesiškas pavadinimas atrodė vertas bent jau filologo bronzos: „Pasaka apie stebuklingą sodą, keistus jo gyventojus, kuoktelėjusį katiną bei nuostabią neužmirštuolę – gražiausią iš visų gėlių“.

Trylikos metų senumo detalių jau nebeatsimenu, bet prizinė vieta man tikrai atiteko. Po Vilniaus sekė respublikinis konkursas, ten reikalai klojosi ne taip sklandžiai, vos ne vos įsiropščiau į dešimtuką. Tačiau ne tai buvo didysis fiasko. Kad ir kiek žmonių komentuodavo „Stebuklingą sodą“, nė vienam – net mane vertinusiems literatūros kritikams – pasakos tekstas nepasirodė panašus į Márquezo stilių. Aš netgi laukdavau klausimo apie įtakas. Ketinau prisipažinti, kad einu iš proto dėl „Patriarcho rudens“. Norėjau pats pirštu besti į vietas, kuriose aiškiai matėsi „Šimto metų vienatvės“ plagiato užuomazgos.

Tiems, kam parodydavau, tik gūžtelėdavo pečiais („aha, gal biškį ir panašu“). Kiti bandė mane guosti („vietomis tavo tekstas geresnis nei Márquezo“). Tretieji mėgino pažadinti („labiau nei Márquezą, tai man primena Aputį“). Tačiau didžioji šio įvykio pamoka aiškėjo. Jei vienuoliktokas mėgdžioja Gabrielį García Márquezą, gali būti tikras, kad jo tekste vidurinės mokyklos hormonų rasi ne mažiau nei magiškojo realizmo.

Tarkime, kad reminescencijos iš mano vaikystės netenkina, paimkime talentingesnių pavyzdžių. Hunteris Stocktonas Thompsonas jaunystėje dirbo „Time“ žurnale ir spausdinimo mašinėle kopijuodavo F. Scotto Fitzgeraldo „Didyjį Getsbį“ ir Hemingway'aus „Atsisveikinimą su ginklais“ – tam, kad išmoktų jų stiliaus. Dabar Thompsono vardas galėtų būti žinomas todėl, kad jis sukūrė „Baimę ir neapykantą Las Vegase“ – romaną, kuris nors ir demonstruoja amerikietiškos prozos manieras, pats tapo psichotropinės literatūros etalonu.

Jorge Luis Borgesas – kitas pietų amerikietis, kurio knygos mano akiniuose augino dioptrijas – yra parašęs pavyzdinį apsakymą „copy-paste“ tema. Jo herojus Pierre'as Menardas, XX a. prancūzų rašytojas, siekia sukurti geresnį „Don Kichotą“ tik todėl, kad identiškai pakartoja Servanteso tekstą. Ne pasiskolina geriausias jos dalis, ne atsirenka įdomiausius siužeto vingius, ne perkelia kovos su vėjo malūnais įvaizdį į Wall Streetą. Jis trokšta net ne mechaniškai perrašyti „Don Kichotą“, bet sukurti puslapius, kuriuose žodis į žodį sutaptų jis ir Servantesas.

Ir, sako Borgesas, Menardo „Don Kichotas“ yra tobulesnis – nes ir identiškas tekstas yra kitoks, jeigu į jį žvelgsime iš įvykių, kurie dėjosi nuo 1602 metų, perspektyvos. Pakartojimą nulemia tai, kas, kaip, kodėl ar net po ko kartoja. Originalumą kuria imitavimo būdas. Banalią tiesą triumfuodamas įtvirtina Tarantino, karpantis ir cituojantis B kategorijos filmus tam, kad iš jų suklijuotų šedevrus. „Remake'ai“ žavesni nei originalai, todėl jie laimi kanus ir nobelius.

Jei kas vis dar pasiryžęs žūti dėl originalumo, tegul pirma nustoja mylėtis. Juk seksas (geras ar blogas, koks jis bebūtų) yra tik Adomo ir Ievos po obelimi sudainuoto kūrinio koveris. Tarsi toks pat, bet iš tikrųjų visiškai kitas.

10

0