Birma - viena iš tų juodųjų dėmių, apie kurias girdi žiniose, bet, jei jau taip atvirai, tai nieko nežinai. Birma skamba pavojingai, ten valdo chunta, idėjinė laisvės mama sėdi po namų areštu, o patys birmiečiai aprauda sužeistus vienuolius. Bet tai tik viena, žiniasklaidinė, pusė. Yra ir kita. Marius į Birmą važiavo atostogų su fotoaparatu ir žingeidumu, todėl vos tik grįžusį "užsičiurinau" interviu.    




Kodėl atostogoms pasirinkai Birmą, šalį, kuri keičia savo pavadinimus, sostines (suskaičiavau dešimt) ir apskritai yra nepastovi?
Birmoje buvau du kartus. Paskutinį kartą 2009-ųjų vasarį. O pirmą kartą, 2007-aisiais, kai metus keliavome po Pietryčių Aziją, apie Birmą žinojau labai nedaug, ir būtent tai tapo pagrindine sprendimo ten nuvykti priežastimi.

Į kelionę važiavau ne prie jūros kiurksoti, bet pažinti kitokius žmones, jų kultūrą, viltis, kasdieną, svajones, pažiūrėti į save kitoje aplinkoje ir pabandyti pakeisti požiūrio tašką. Prieš atvykdamas į Birmą, jau pusmetį buvau keliavęs kitose šalyse, tad viena vertus buvau pakankamai "prasivėdinęs", kad galėčiau įspūdžius vertinti objektyviai, kita vertus — galėjau lyginti Birmą su kitomis, jau aplankytomis šalimis. Baigėsi variantu "meilė iš pirmo žvilgsnio".

Neturiu iliuzijų ir sugebėjimų šalį apibūdinti keliais sakiniais, o subanalinti "nuostabiomis šventyklomis" ir "skaniu maistu" nenoriu. Birma yra autentiška, nesuvaidinta, su visais skausmais ir džiaugsmais, tuo pačiu metu paprasta ir sudėtinga, spalvinga ir liūdna. Ją pažinti neužteko trijų savaičių, neužteks ir šimtąkart tiek. Džiaugiuosi turėjęs galimybę prie jos prisiliesti.

Tai vis gi Birma, ar Mianmaras? Aš jau pasimečiau...
Birmietiškai — Myanma (rašytinis pavadinimas) arba Bama (pavadinimas, naudojamas kalbant). Britai, užkariavę dabartinę šalies teritoriją savo koloniją vadino "Burma", pavadinimas išliko ir po 1948 m. paskelbtos nepriklausomybės. 1989 m. šalį valdanti chunta (karinis režimas) nusprendė kad naujasis angliškas pavadinimas bus "Myanmar". Pakeitimą pripažino Jungtinės Tautos, ir dalis šalių — Kinija, Rusija, Vokietija, Prancūzija, Japonija.

Dalis šalių, kuriose anglų kalba pagrindinė, t.y. Kanada, Australija, Didžioji Britanija ir JAV šalį ir toliau vadina "Burma". Jų sprendimas grindžiamas abejonėmis, ar chunta, neišrinkta demokratiniuose rinkimuose, ir juolab nesurengusi referendumo, turi teisę keisti šalies pavadinimą. Lietuviškai šalį anksčiau vadinome "Birma", adaptavę anglišką "Burma". Dabar URM'as naudoja skliaustelinį "Mianmaro Sąjunga (Birma)".

Filme "Burma VJ", kuris bus ir "Kino pavasaryje" labai gąsdinančiai parodytos birmiečių rezistencijos opcijos. Jų — nėra, nebent tai darytų vienuoliai, bet ir jiems kliūna nuo chuntos. Ar tai jaučiasi gatvėse?
Gatvėje vyksta normalus gyvenimas, žmonės ir šypsosi, ir liūdi. Perka, parduoda, bėga, kemšasi į autobusus. Negali gi juk visi visada liūdėti dėl politinės ar ekonominės situacijos. Sovietiniais laikais mes taip pat sugebėdavome išgyventi, džiaugtis, šviesias spalvas matyti.

Be abejo, nepasitenkinimas valdžia ir laisvės troškimas tūno kažkur giliai širdies kamputyje, ir po truputį stiprėja. Kai pasiekia kritinę ribą, sprogsta. 2007-ųjų Birmos sukilimo "degtuku" tapo chuntos sprendimas padvigubinti kuro kainas, dėl ko greitai pakilo ir maisto kaina. Dešimtys tūkstančių protestuotojų, jų priekyje — vienuoliai, išėjo į gatves. Ko pasėkoje buvo suimami, kankinami, žudomi.

Tad opcijos tikrai nekokios. Taikūs protestai brutaliai nuslopinti, pagrindiniai žodžio laisvės skleidėjai identifikuoti, ir, apkaltinti "neramumų kurstymu" ir "stabilumo griovimu", įkišti į kalėjimą. Kareiviai protestų metu negailėjo ir vienuolių. Opozicijos chuntai galimybių skalė tik minusinė — atsiliepimai arba labai skeptiški, arba labai labai skeptiški.

Ar tiesa, kad Birma yra saugumo paradoksas: saugu turistams, nesaugu vietiniams?
Turistams saugu, o vietiniams ne, tad paradoksas tikrai egzistuoja, bet labai apribotu atveju — vietiniams pasidaro nesaugu tik tada, jei jei pradeda reikšti savo mintis apie šalį valdančią chuntą. Jei kalbėsime ne apie žodžio laisvę, o apie kriminalinį aspektą, turistai chuntai yra svarbus iždo papildymo šaltinis, tad nusikaltėlis, norėdamas apiplėšti turistą, gerai pagalvos. Nes žinos, jog tyrimas bus atliekamas kur kas kruopščiau. O iš vietinių dažniausiai nėra ką plėšti. Jei yra, tai dažnai reiškia, kad turtas uždirbtas nešvariais būdais, nes be chuntos pritarimo beveik neįmanoma rasti pajamų šaltinio, kuris ne tik užtikrintų pragyvenimą, bet ir leistų taupyti. Tad jei vagystė didelė — nusikaltėlis beveik Robinas Hudas. O mobilių telefonų ir piniginių vagišių be abejo yra, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje.

Kad jau pradėjome apie saugumą — Birma užima garbingą vietą tarp kitos pusės pasaulio šalių, į kurias lietuviams nerekomenduojama vykti. Remiuosi "Valstybių, į kurias vykstant Lietuvos Respublikos piliečiams patariama imtis ypatingų saugumo priemonių" sąrašu.
Bet, Birmoje, o ir didelėje dalyje kitų Pietryčių Azijos šalių, be menkiausio baimės šešėlio vaikščiodavau tamsiomis gatvėmis, nepažįstamose vietose, vienas. Saugioje Lietuvoje be būtino reikalo nežadu vakare artintis prie Klaipėdos "Klaipėdos" viešbučio. Arba užsukti į Vilniaus Naujininkų rajoną.

Aung San Suu Kyi — šventoji, ar geriau apie ją nekalbėti?
Apie opozicijos lyderę Birmoje geriau nekalbėti. Už neagitacines kalbas turistams nieko negresia, užtat vietiniam, su kuriuo diskutuojama, gali liūdnai baigtis, jei pokalbį koks saugumo agentas nugirs. Jei taksisto ar rikšos paprašysite nuvežti prie Aung San namo, kalėjimas vargšui beveik garantuotas.

Net žinant riziką, dalis kalbintų vietinių stebėtinai atvirai reiškė savo pažiūras. Svarbiausia, žinoti, jog pokalbio iniciatyvą turi parodyti birmietis, o ne tempti jį už liežuvio kalbėti pavojingomis temomis. Bandydami viešai propaguoti demokratiją ar kritikuoti valdžią, rizikuojate būti deportuoti. Keli vakariečiai už tai yra ir į Birmos kalėjimą patekę.

Šventąja Aung San pavadinti būtų gal kiek per skambu, bet didelė birmiečių dalis ją labai gerbia ir myli. Su ja ilgus metus siejo laisvės, demokratijos ir geresnio gyvenimo viltis. Net ir chunta jos kiek prisibijo. Be viso to, ji yra generolo Aung San, iškovojusio šaliai nepriklausomybę nuo britų, dukra.

Kuo Birma skiriasi nuo kaimynų, pvz. lietuvių vis paragaujamo Tailando?
Birmos kaimynai yra Bangladešas, Indija, Kinija, Laosas ir Tailandas. Birmą lyginti galiu su Laosu ir Tailandu, nes kitose kaimyninėse šalyse nesu buvęs. Tailandas yra sunkiasvoris savo pramonės ir technologijų išsivystymo lygiu ir ekonomine galia, o pagal gyventojų skaičių ir plotą su Birma beveik vienodi. Laosas pagal plotą mažesnis dvigubai, o gyventojų skaičius kaip Azijos šaliai labai mažas, tik 6 mln. Birmoje nuo amžiaus pradžios jaučiama anglų kolonijinė įtaka, o Laose – prancūzų. Tailandas okupuotas nebuvo.

Birmoje, regionuose, besiribojančiuose su kaimynais, gana stipriai jaučiama kultūrinė asimiliacija. Pavyzdžiui vakaruose, kur Birmos kaimynai yra Bangladešas ir Indija. Visoje Birmoje stipriai jaučiama Kinijos ir kinų įtaka. Pažįstamas nardymo instruktorius Tailandę pradirbęs penkis metus, kartą prasitarė, kad jei steigtų savo nardymo mokyklą, tai tik Birmoje, mat ten paplūdimiai ir povandeninis pasaulis beveik nepaliesti, turistų labai nedaug.

Maistas rytuose yra super, o kaip Birmoje — irgi skanu ir nebrangu?
Maistas beveik nemokamas. Didelė lėkštė keptų ryžių su vištiena gatvėje – trys-keturi litai. Turint omenyje karštį, dažnai valgyti nesinori, pakanka užkąsti du kartus į dieną.
Jei perspektyva tris savaites iš eilės valgyti keptus/garintus ryžius/makaronus su vištiena/daržovėmis (galima bet kokia kombinacija) nevilioja, ir skrandis pageidauja subtilybių, galima eiti į kiniečių restoraną, ir ten palikti 6-10 dolerių už patiekalą, plius privalomai 10 procentų "service fee" ir 10 procentų "government tax". Pastaruoju mokesčiu sušelpsite chuntą.

Yra ir tarpinių variantų. Tipinis vietinis maistas yra riebokas karis (curry), valgomas su liesa sriuba ir ryžiais. Nepasakyčiau, kad skonis ypatingas, tajų ir kiniečių virtuvės man lieka nepralenkiamos.

Pakomentavau iš rimto valgytojo perspektyvos, bet moteriškajai pusei dažnai pusryčiams pakanka bandelės, o pietums — vaisių, kurių Birmoje yra daug, šviežių ir skanių. Ypač geri prisiminimai apie šviežių vaisių sulčių miksą, mmmmm..

Dažnai valgant gatvėje, po maisto galima naudoti įvairias dezinfekcines priemones, rekomenduojamas kiekis — 50ml. Priimtiniausia iš jų – vietinis viskis. Tiesa, sutikau vakarietį, kuris įminė galvos skausmo po vos kelių kolos-viskio kokteilių paslaptį. Pasirodo, Coca Cola per brangi, o va viskis už ją pigesnis, tad ir šliūkšteli negailint.

Birmietis — geras žmogus?
Su šypsena veide, nors gyvena sunkiai. Nuoširdus. Seka įvykius pasaulyje, ir apie dabartinę situaciją žino daugiau, nei būtų galima tikėtis. Šiek tiek filosofiškai žiūri į gyvenimą. Sąžiningas. Ima ir netikėtai panaudoja juokingus archaiškus angliškus žodžius, užsilikusius vos ne nuo amžiaus pradžios. Dauguma birmiečių yra budistai, ir tai asmenybei suteikia teigiamų bruožų, beveik jokios agresijos ir pykčio, stengiasi išspręsti klausimus taikiai. Kartais taikumas mūsų supratimu net ir per "taikus" — perauga į nuolankumą.

Be abejo, visokių žmonių yra. Yra ir piktų, nesąžiningų, bet tikrai nedaug. Kitas pavyzdys - kariuomenėje, kuri malšino sukilimą, tarnauja tie patys birmiečiai. Eiti į kariuomenę neprivaloma, tai asmeninis pasirinkimas, garantuojantis stabilias pajamas, o kartu ir kompromisą su sąžine.

Ką veikti Birmoje? Vilniuje, pavyzdžiui, gali eiti į kavinę ar bažnyčią pažiūrėti.
Aš galiu visą dieną sėdėti lauko kavinėje ir žiūrėti į žmones, bet kitam trūks veiksmo.
Pasirinkimas didelis. Mėgstantys architektūrą, lanko šventyklas, kurių yra daug ir įspūdingų. Vaikščioja pėsčiomis po kalvas ir kalnus. Šildosi saulėje ir maudosi jūroje. Net ir atrodytų paprastas važiavimas autobusu ir traukiniu yra nuotykis. Keliai ir geležinkeliai yra apgailėtini, tad kelionė šalies viduje trunka ilgai. O tai reiškia, kad yra pakankamai laiko susipažinti su bendrakeleiviais birmiečiais, ir stebėti už lango verdantį gyvenimą.
Birmoje gyvena daugiau nei 100 tautinių mažumų, tad kultūrinė įvairovė daugiau nei garantuota. Tiesa, kai kurie šalies regionai yra uždari. Valdžia ten turistams įvažiuoti draudžia dėl neramumų ir vykstančio kai kurių mažumų pasipriešinimo chuntai.

Buvai tris savaites — per mažai ar atsibodo? Norėtum gyventi?
Tikrai neatsibodo, pamačiau sąlyginai nedidelę šalies dalį. Mielai praleisčiau daugiau laiko, bet gyventi kol kas planų ir noro neturiu. Ir ką jau, neslėpsiu, esu kažkiek pripratęs prie civilizacijos teikiamų patogumų, kurių ten ne visų yra, o atsisakyti sunku. Pavyzdžiui, normalaus greičio ir necenzūruojamo interneto.

Daugiau apie Birmą: cringel.com/burma
Daugiau apie keliones po Pietryčių Aziją ir Okeaniją - cringel.com