Lina pasakoja apie darbą dideliame žurnale „Nylon“ ir jo virtuvę: 

„Amerikoje yra kelios rūšys žurnalų: tie, kurie priklauso didelėms medijos kompanijoms, turi didelius vestibiulius ir daug sekretorių, ir tie nepriklausomi, kuriuose šiukšles išnešti tenka praktikantams. Pirmieji turi daug pinigų ir mažai kūrybinės laisvės. Antruosiuose gali daryti ką nori, jei tik sugalvoji, kaip tai padaryti už dyką. „Nylonas“ – prie pastarųjų.

Aš į „Nyloną“, įsikūrusį  išsipusčiusiame Niujorko SoHo, pakliuvau prieš 2 metus. Pirmus praktikavau, vėliau teko valgyti etato duoną. Ko čia prisižiūrėjau jums ir papasakosiu.

Mūsų nedidelis 10metis žurnalas turi šiokį tokį kulto statusą vidurio Amerikoje. Gauname gražiai iškarpytų gerbėjų laiškų. Man visada įdomu, kaip visa tai pavyko mūsų redaktoriui – vyresniam nei vidutinio amžiaus Kalifornijos vaikinui, kuris dažo plaukus baltai, o džinsus nešioja nusmukusius žemiau nei derėtų. Manau, paslaptis glūdi geroje ir jaunoje (t.y. entuziastingoje) komandoje ir kūrybinio proceso laisvėje.

Per 10 metų žurnalas plėtėsi, įsigalėjo (su tuo kartu prarasdamas dalį indie žavesio, bet čia, matyt, nieko nepadarysi): dabar turime savo įrašų kompaniją (suvilioti yra Patrickas Wolfas ir prancūzaitės „Plastiscines“), „Nyloną“ savaip leidžia Meksika, Korėja ir Japonija (pastarųjų variantas – super), egzistuoja „Nylono“ „Nike’sai“,marškinėliai, muzikinis turas, pagalvės…

Maždaug kartą per mėnesį visi kūrybiniai darbuotojai (rašytojai, madistai, videomanai, internetinės naršeklės, grožio puoselėtoja, maketuotojai ir dizaineriai) susėda kartu su redaktoriumi, kad aptartų naujo numerio temas. Kasmet rugpjūtis – džinsų mėnuo, birželio – liepos numeris (mano mėgstamiausias) – dedikuotas muzikai, spalis – It merginoms, lapkritis – Amerikai, ir panašiai. Dėl to vieną mėnesį kaupiame informaciją apie vieną specifinį daiktą ar sąvoką. Dauguma suklijuoja juos tą mėnesį įkvėpusius drabužius ir veidus ant įkvėpimo lentos. Tada prasideda lipdymas. Sugalvojamas viršelis, kurį (galbūt per dažnai) fotografuoja pats redaktorius. Viršelio politika paprasta – arba itin nailoninė mergina: nuo Olsen dvynių iki „Gossip Girl“ panelių, arba kas nors netikėto ir šokiruojančio – nuo Paris Hilton, kuomet visi žurnalo gerbėjai kraipė ausim, iki hipsteriškai permainytos Megan Fox.

Visus žurnalų viršelius juk kamuoja tas pats parazitas – kaip padaryti, kad mūsiškio pirktų daugiau? Industrinė paslaptis: viršeliai su Lindsay Lohan kažkodėl visada išparduodami. Industrinė paslaptis numeris 2: kažkodėl „juodaodžiai“ viršeliai neišparduodami tuo pačiu kiekiu kaip pasidabinusieji baltaisiais.

Nuo viršelio iki paskutinio puslapio žurnalą pripildom nuotraukų, kvepalų iliustracijų, Peaches Geldof gyvenimo pastabų, ikoninių moterų apsirengimo ypatumų, geresnių indie muzikinių albumų, filmų ir daugybe naujų kelnių, siuvimų, spyglių, naujų ant–banginių batų ir kitų reikalingų daiktų. Fotosesijos dažnai rengiamosbiure, čia turime šiokią tokią studiją. Kartais meno skyrius ima žaisti ir fotosesijoms prikarpo palmių, popierinių lėlių, priberia blizgučių. Po to rašiniai ir vaizdas keliauja pas dizainerius. Jie turi mėnesines meno temas, todėl kartais jų raidės būna suvertos iš karoliukų, kartais puslapiai atrodo kaip fanzinai.

Rašytojai biure – didžiausi egocentrikai, nes jie mat trinasi su Holivudo žvaigždėmis ir rokeriais. Pamanyk. Madistų kampelis man patinka labiausiai, nes jie atrodo geriausiai. „Nylono“ stilius – visada toks pat. Jei nori mums patikti, užteks „Doc Martensų“ ar „Converse“, gerai paplėšytų džinsų ir grupių marškinėlių (arba, jei nori ne tik patikti, bet ir nustebinti, dėvėk Jeremy Scotto ar Henry Hollando kūrybą). Kas nors neoninio, rokeriško, su kailiu ar blizgučiais irgi bus įvertinta. Tik nepersistenk – čia tau ne „Dazed and Confused“.

Vienas svarbiausių žurnalo kampelių, kiekvienas žurnalistikos studentas patvirtins, yra interneto puslapis. Čia telpa viskas, kas nesuspėjo į spausdintą versiją, taip pat visi žurnalo straipsnių užkulisiai, papildomos nuotraukos, naujausi gandai. Internetas – vienintelis būdas tiesiogiai bendrauti su žurnalo auditorija. „Twitterio“ draugų skaičius – rimtas padėjėjas reklaminiuose susitikimuose.

Vieną savaitę per mėnesį, kuomet reikia pabaigti, suredaguoti visus rašomus straipsnius ir deadline’as ima šnopuoti į nugarą, ofise visi tampa tylesni nei įprastai. Net nekalbu apie nevalgomus pietus. Tipiška niujorkiečio pietų pertrauka ir taip trunka apie 20 minuciu, o ir tokių kartais nebūna. Įtemptos savaitės metu dizaineriai kasdien namo išeina po vidurnakčio, rašytojai į kolegų prašymus ir pletkus atsikerta vienu žodžiu, o daugelio G-chato ir Aim pokalbių subjekto eilutėje atsiranda raudonas užrašas work only, please. Man yra tekę ofise ir nakvoti, ant visai patogios sofos redaktoriaus kabinete, beje. Bet tai tik tarp mūsų.

Aš dirbu žurnalo vaizdiniame skyriuje, t.y. lakstau su kamera. Per tą kamerą teko pamatyti keletą mano mėgstamiausių žmonių: Karlą Lagerfeldą ir Thurston Moore, Juliette Lewis ir Diane Von Furstenberg, daug manekenių (Freja Beja yra vieni kaulai, Jessicos Stam oda – probleminė,  o Natalia Vodianova – stulbinanti), dar daugiau besikalančių indie žvaigždučių („MGMT“ kalbinome prieš pat jiems išgarmant į šlovės pragarą



O su „Virgins“ ir Patricku Wolfu iš arčiau susipažinau jų turo metu). Yra speciali įžymybių grupė, kuri priklauso „Nylono” šeimai. Su jų gyvenimo ypatumais susidurti tenka dažniau. Fiksuoju visus „Mark The Cobrasnake“ mados faux pas, tvarkausi su nuolat vėluojančia ir kiekvieną vyrą akimis šaudančia Peaches Geldof ir paplaukėle Cory Kennedy.



Vienas redaktoriaus draugelių Jaredas Leto interviu metu buvo itin malonus ir į namus Los Andžele kvietė. Cha.



Visgi savo šarmą į kairę ir į dešinę liejantis Lenny Kravitzas gautų didžiausio priekabiautojo titulą, bet to iš jo visi ir tikisi.“

P.S. Lina prieš daugiau nei mėnesį pristatė autorinį darbą - video kurtą grupės "Jaguar Love" gabalui "Up All Night".