Gegužės 24 d. 19 val. vyks unikalus žymiausių bei vienų talentingiausių Lietuvos, Latvijos ir Estijos džiazo atlikėjų koncertas, skirtas trijų Baltijos šalių sostinių – Talino, Rygos, Vilniaus – bendradarbiavimo 20 metų sukakčiai paminėti.

Muzikinis projektas „Nordic Sounds Vilnius Express“, 2012 m. pristatęs savo įspūdingą muzikinę programą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje bei Sankt Peterburge, šiemet grįžta, kad paliktų neišdildomus įspūdžius Vilniaus miesto publikai.

Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30) pasirodys estų džiazo ir meditacinės muzikos grupės Nordic Sounds nariai Villu Veski (saksofonas) ir Tiit Kalluste (akordeonas) kartu su kontraboso profesionalu – Vyčiu Nivinsku, šiuolaikinio džiazo virtuozu latviu Raimonds Macats (klavišiniai, armonikėlė, elektrinė violončelė) ir vienu meistriškiausių Lietuvos trimitininkų Valerijumi Ramoška.

Vilniuje Baltijos šalių atlikėjai pristatys dar efektingesnę ir spalvingesnę muzikinę programą, kuriai neliks abejingas nei vienas: koncerte skambės elegiška Skandinavijos liaudies muzika, kartu su šiuolaikinėmis džiazo improvizacijomis bei įspūdingais Valerijaus Ramoškos trimito garsu išgaunamais emociniais proveržiais.

Įėjimas nemokamas.

„Anything could happen“ – galvojo JOS gerbėjai trypčiojantys Lietuvoje. Vis dėlto ne tik pavasaris gali atkeliauti į įšalo žemę, bet ir vis greičiau pasaulyje garsėjanti UK atlikėja Ellie Goulding balandžio 18 dieną žengs ant Lofto scenos. Jau plojat katučių? Pakentėkit, nes  ji atvyksta ne viena, o į pagalbą pasikvietusi  JAV atlikėją Matthew Koma, kurio balsą galėjote girdėti keliuose praėjusių metų vasaros šokių hituose. Vienas jų buvo kartu su Zedd į pasaulį paleistas kūrinys „Spectrum“.

Ko verta Ellie? Geriausiai tai apibūdina gauti du apdovanojimai tais pačiais metais: „BBC Sound of“ bei „Brit Awards Critics‘ Choice“. Jei nepakanka, tai galime pasakyti, kad jos klausosi net karališkoji šeima, jos balsą žurnalistas Neil McComick iš The Daily Telegraph apibūdina kaip „something special“, o žurnalo Rolling Stone  žurnalistas Will Hermes Ellie balsą lygina su Dolly Parton.  Žavinga.

naujausias Ellie darbas:

Mūsų draugai iš Neue Scheisse linksėjimo vakarėlių ir tumblr postų serijos pažadėjo bent kartą per mėnesį pasidalinti muzika savaitgaliui.

Jei per šias dienas gyvensite klubuose, baruose, privačiuose namų pasistumdymuose, ar viename ilgame afteryje - DIDELIS NEUE SCHEISSE yra tai, kas tiks fonui, kuris neišvengiamai bus pagarsintas. Jei vis gi daugiau gulėsite lovoje, su arbata, knyga, internetu ir melancholija - tegul tyliai knibžda RAMUS NEUE SCHEISSE.

DIDELIS NS

RAMUS NS

Ewert:  vokalas, klavišiniai

Erki Pärnoja:  pirmasis drakonas, gitara, back‘as

Kristjan Kallas:  antrasis drakonas, perkusija

Ivo Etti:  bosas, vokalas

Indie + rock + folk + baroque pop + pučiamieji + skandinaviškos barzdos + vargonėliai + Kalėdinės lemputės

Ewertas ir pora drakonų atvyko iš artimosios Estijos, atsinešę gaivų, šiltą, tautišką roką, ugnimi nudeginę vos keliomis dainomis, tačiau išskirtiniu repertuaru it medumi patepę poros šimtų klausytojų ausis.

Kalėdinės lemputės raizgėsi virš scenos tuo metu kai Erki Pärnoja keitė gitaras, o vokalistas Ewert Sundja balsu bei vargonėliais pylė balzamą į paaštrėjusią melodiją. Minimalistinė scenografija puikiai atitiko koncerto koncepciją, kuri dar kartą priminė, jog Estija, skirtingai nei Lietuva, vis dėlto yra taip arti Skandinavijos.

Pučiamieji buvo, asmeniškai mano, instrumentų mylėtojos, mėgstamiausias akcentas, kuris nelepino publikos kiekvienoje dainoje. Tačiau vikingiški atgarsiai gitarų, būgnų ir sodrių vyriškų balsų fone vis dėlto tiko į bendrą muzikinę folk rock‘o mišrainę. Ne tas žodis, kaip tiko. Laukiau jų vėl iš naujo sulyg kiekvienos dainos pabaiga.

Kasas susipynusios merginos puikiai pataikė į aprangos kodą. Lygiai kaip ir likusi jūra languotų marškinių. Nebuvau nei kasuota, nei languota, tačiau buvo gražu žiūrėti, kokie aprangos akcentai vienija šio žanro muzikos klausytojus.

Skandinaviškos barzdos yra šiaurietiško įvaizdžio atributas. Ypatingai tuo pasižymėjo Erki Pärnoja , kuris iš rankų nepaleido akustinės G1070  ir žemutinės oktavos skambesio iš balsų stygų . Šviesiaplaukis, žilstelėjęs grupės ketvertukas paprastai ir šiltai bendravęs viso koncerto metu sakė nesitikėjęs, jog Vilniuje ras tiek savo klausytojų. Pasirodo, mūsų muzikinė edukacija ne tokia ir prasta.

Estiškas rock‘as nėra nei lėtas, nei nuobodus, nei  išsišokantis iš indie rock‘o muzikos juostos. Asmenine nuomone, tokios ir panašios grupės taip pat puikiai specializuojasi ir filmų soundtrack‘ų kūrime.  Pamiršau paminėti, jog  Erki P. jau yra įgarsinęs est(et)iškus filmus Kutsar koputab kolm korda (2010) ir Vahetus (2012).

Pavargusiems nuo populiariosios electro, minimal ir netgi acid pjūklų pjovimo, Ewert and the Two Dragons yra šimtaprocentinis ausų būgnelių SPA .

Atlikimo kokybė ant scenos yra vienas iš svarbiausių kriterijų vertinant grupę, ir už jį svečiai estai nusipelno nemažiau nei 10 (iš dešimt). Švaru, gražu ir tvarkinga.

Ewert and the Two Dragons, grojanti jau nuo 2008-tųjų, spėjo susišluoti  5 apdovanojimus, pagroti festivalyje Tallinn Song Festival Grounds bei surinkti didžiausią į ritmą plojančią auditoriją festivalyje Positivus. Šaunuoliai estai seka Radiohead, The Police ir Jeff Buckley pėdomis, padedami tokių įrašų studijų kaip I love Records bei Warner Bros.

Koncerto vertinimas:

Atlikimas + scenografija + skandinaviškos barzdos + mini orkestras = vienas jaukiausių ketvirtadienio vakarų Diawaros antruose namuose – Lofte.

Grupės atributika : Ewert and the two dragons

Jeigu netingi, paklausyk: (In The End) There's Only Love

                                            Sailor Man

                                            Good Man Down

Besidomintiems panašia muzika rekomenduojama: Good Old War, Mumford and Sons, Mari Pokinen, The Wedding Band, Teitur, Kaizers Orchestra.

Žodžiai Ievos Naujokaitytės

Nuotraukos Lino Vaitonio

Jie keturi keliaujantys/muzikuojantys vaikinai.

 Iš Danijos.

Groja nuo 2008 metų.

Dabar juos rasi vienoje iš Kopenhagos gatvių.

Tai kaip/kada/kodėl pradėjote groti?

Viskas prasidėjo nuo materialinių priežasčių. Aske (gitaristas) ir Nils (bosistas) keliavo po JAV ir nuvykę į Niujorką susitiko su dviem Aske broliais, Simon (būgnai) ir Esben (vokalistas). Kad būtų pigiau keliauti po šalį, nutarėme groti gatvėse. Taigi, dėl noro sutaupyti ir gimė mūsų grupė.

Koks stilius dominuoja jūsų atliekamoje muzikoje?

Mums visada buvo sunku apibūdint savo stilių. Į šį klausimą dažnai atsakome klausimu: ,,Na, ką tik girdėjot mus grojant, kaip jūs manot koks tai stilius?” Gaudavome įvairiausių atsakymų: folk, rock, funk, bliuzas ar net reggae. Bet mes nespraudžiame saves nė į vieną iš šių rėmų: mes sukūrėme naują garsą, kuris gimė gatvėse.

Pavadinimo istorija.

Grupės pavadinimas gimė Niujorke, pakankamai netikėtai. Sėdėdami taksi pakeliui į Brukliną kalbėjome kaip turėtumėm pasivadinti, nes tuo metu klausytojai dažnai klausinėdavo kas mes esame. Taigi, važiuojant, mūsų akys užkliuvo už didelio geltono pastato, ant kurio buvo parašyta Brothers Moving. Tuo metu neturėjome jokių geresnių alternatyvų ir pagalvojome, kad šitie žodžiai pakankamai gerai atspindi mus. Taigi taip ir tapome tuo, kuo esame šiandien. Ir tik vėliau išsiaiškinome, kad užrašas ant pastato buvo kompanijos, kuri padeda išsikelti, pavadinimas.

Papasakokite apie savo pasirodymus. Jie truputį kvepia čigonišku prieskoniu.

Mūsų dainos skamba ir angliškai, ir daniškai, tad dažnai pasitaiko, kad prie mūsų prisijungia kažkas iš šalies. Ir tai mums labai patinka, bet labiausiai mėgstame kai aplinkiniai pradeda šokti – tada jaučiamės lyg čigoniškame vakarėlyje.

Mūsų instrumentai (išskyrus bosą, kuris yra elektrinis) skamba akustiškai. Mes neturime jokių didelių instrumentų, tad nesame,,pririšti“ prie vienos vietos – per dieną apkeliaujame bent kelias skirtingas vietas. Taip pat mes visi dainuojame. Esben ir Aske pasikeisdami atlieka pagrindinį vokalą, o likę – pritariamuosius. Ir tai, kad mes visi dainuojame, suintriguoja praeivius. Ne visi atkreipia dėmesį į vieną dainuojantį vokalistą, bet tai, kad mes visi keturi sukiodamiesi dainuojame, praeivius priverčia sustoti ir paklausyti.

Kam teikiate pirmenybę: savo kurtiems gabalams ar cover‘iams?

Žinoma, norisi groti tik savo kurtą muziką, todėl dabar labai daug laiko praleidžiame kurdami. Senus cover‘ius pakeičiame savo naujomis dainomis. Bet visas šis procesas vyksta super lėtai – eksperimentuojame, ieškome savo garso, kuris tiktų parašytam tekstui.

Esate keliaujanti grupė. Kur teko pabūvoti? Ar ir dabar grojate gatvėse?

Dabar apsistojome Kopenhagoje. Dažniausiai keliaujame vasarą, kai šilta ir saulėta. Esame labai priklausomi nuo oro, žiemą šalta, tad šiuo metu mus sunku išvysti strikinėjančius gatvėje.

Praėjusiais metais labai daug laiko praleidome Niujorke, ten turime vadybos komandą, kuri padeda suorganizuoti koncertus ir panašiai. Šią žiemą, visai prieš pat Kalėdas, buvome paprašyti keletą dienų groti Rusijoje. O vasarį paliekame šaltą Kopenhagą ir keliaujame į saulėtą Majamį – ten grosime Swamp Stomp festivalyje.

Kiekviena grupė gali valandų valandas pasakoti apie savo nuotykius kelyje. Kokios jūsų istorijos?

Esame patyrę labai daug juokingų ir keistų nutikimų – sunku išskirti vieną. Ypač kai grojame gatvėse – visada nutiks kažkas netikėto. Pavyzdžiui, koks nors reperis prišoka prie mūsų ir pradeda repuoti, arba senos moteriškės, norinčios pašokti su Esben, kai jis groja.

Mūsų pirmasis demo buvo įrašytas burlaivyje, Hudson‘o upės vidury. Ir praėjusią vasarą su tuo įrašu vykome į susitikimą prašmatnioje įrašų kompanijoje Manhetene; susitikome su vyruku, kuris yra prodiusavęs Paul McCartney muziką. Šis etapas mums buvo keistas – iš suplyšusių ir neplautų rūbų turėjome šokti į kiek žmogiškiau atrodančius.

Esame groję ir prispjaudytuose bei prirūkytuose baruose Brukline, ir madinguose Manheteno vakarėliuose.

Bet tikriausiai didžiausiu nuotykiu galime pavadinti kelionę į Rusiją. Buvome užsakyti pagroti keliuose vakarėliuose. Kadangi ta kompanija, kuri buvo taip susidomėjusi mūsų muzika apmokėjo visas kelionės išlaidas, mes nusprendėme pakuotis ir keliauti ten, kur labai šalta. Net nenutuokėme kur veliamės ir tai tikriausiai buvo tai, kas labiausiai ir žavėjo – nežinomybė.

Taigi, tik nukeliavę į Rusiją pasijutome lyg pasaulinio lygio žvaigždės. Visi mus žinojo, visi niūnavo ir dainavo mūsų dainas. Gimtojoje Danijoje mūsų beveik niekas nežino, o ten net karaoke baruose buvo galima išgirsti mūsų dainą ,,Train“. Rusijoje mūsų muziką ir per radiją groja, taip pat dalyvavome keletoj televizijos interviu, net parašus dalinome. Tai ištikrųjų buvo begalo keista, bet tuo pačiu ir malonu.

Kodėl gatvės? Nejau nenorite būti ta populiaria, stadionuose grojančia grupe?

Kaip ir anksčiau minėjome, gatvėse groti pradėjome, kad padengtume savo atostogų išlaidas. Esben, Simon ir Aske tėvai yra muzikantai, o kai buvo jauni, jie ir patys grojo gatvėse. Taigi, visada buvo pakankamai akivaizdu, kad trys broliai gros kartu.

Būdami JAV susikūrėmė savo vardą vien dėl pasirodymų gatvėse. Netikėtai pradėjo plūsti kvietimai groti ten ar ten. Galime sakyti, kad kai būname tokiose vietose kaip Rusija ar Niujorkas, dažniausiai koncertuojame gan didelėse aikštėse, privačiuose vakarėliuose ar gerai įvertintuose baruose.

Neseniai vėl grįžome į Kopenhagą, tad groti gatvėse yra puikus būdas susirasti naujų kontaktų. Ir šiaip gatvės yra kažkas stebuklingo – tu gali lengviau pasiekti žmogų. Grojant sutinkame įvairiausių klausytojų: nuo vaikų iki bernvakarį švenčiančių rusų. Jei grotumėme ant scenos mes nepasiektumėme to klausytojo, kuris klausosi mūsų gatvėje. Taip pat, groti gatvėje yra iššūkis – tu turi įtikinti praeivį pasilikti. O scena to neleidžia – žmonės ateina su bilietu jau žinodami ką tu jiems grosi, jie jau tikisi kažko ir dažniausiai juos būna sunku nustebinti.

Ką jums reiškia pasirodyti?

Grojant mums labiausiai patinka žmonių reakcijos, kaip jie priima mus. Jei jie šoka, dainuoja kartu su mumis, ta energija, kuri spinduliuoja iš klausytojų, atsisuka į mus. Gatvėse pasirodyti yra be galo įdomu bei linksma. Visada galime sukurti tokią atmosferą kokios norime. O praeivius mes nustebiname – jų įvertinimas būna pats natūraliausias ir nuoširdžiausias.

Jūsų misija.

Savo siekiu galime įvardinti norą pasilinksminti, skleisti geras emocijas. Norėtume daugiau groti savo šalyje, daniškuose festivaliuose, įsitvirtinti kaip daniška grupė. Bet mes visada kalbame apie neatrastas žemes, apie tokias šalis kaip Japonija ar Australija. Keliavimo idėja yra didžiausias mūsų grupės pliusas. Mes galime bet kur nukeliauti, atsistoti bet kokioje gatvėje, pasirodyti ir žinoti, kad tai pavyks, nes yra pavykę jau daug kartų prieš tai.

O artimiausiuose planuose yra vasaros turas po Ameriką. Vienas mūsų artimas draugas, korėjietis Chang, nusprendė filmuoti dokumentinį filmą apie keliones aplink JAV su daniška grupe. Skamba gan įdomiai.

Štai, įsitikinkit patys kokie faini šie danai:

 Rasite facebook'e ir jų puslapyje.

Kalbino Simona Grigalauskytė

-

Kaip ir kada susidomėjai repo kultūra ir muzika?

Visų gyvenime yra laikotarpis, kai rengia tėvai, ir tada ateina laikas, kai pradedi rengtis pats. Kai pradėjau rengtis pati, sugalvojau, kad noriu būti reperė. Apsipirkti važiuodavau į Gariūnus, drabužių ieškoti eidavau į vyrų skyrių, sakydavau mamai, jog su full cap‘u atrodau kaip kiaušingalvis, bet taip turi būti. Tai buvo 2005 – 2006 – ieji metai, klausiausi 50 Cent - In Da Club. Repo kultūra susidomėjau ne tik dėl rūbų, bet ir dėl muzikos. Vėliau, visą likusią paauglystę, klausiausi tai, ką grojo per MTV, paprastai rengiausi, buvau normali, niekuo neišsiskirianti panelė.

Vėliau atėjo laikas, kai visas mainstream‘as man atsibodo, pradėjau ieškoti savęs, norėjau išsiskirti iš minios. Vilniaus Juozo – Talat Kelpšos konservatorijoje mokiausi džiazo, bet iki galo niekas nebuvo artima. Viskas vėl prasidėjo nuo tada, kai išgirdau apie Despotin Fam. Nuo to laiko man pradėjo patikti lietuviškas repas (nors, žinoma, daugiau angliškas). Pradėjau lankytis Soulbox‘e, aną žiemą ten vyko vakarėlių ciklas – Rap is cool. Labai tuos vakarėlius pamėgau, net įsigijau full cap‘ą. Tačiau į repo kultūrą labiausiai įsitraukiau, kai pradėjau joje dalyvauti ir kurti.

Papasakok, kaip pradėjai kurti žodžius dainoms?

Pirmuosius repo posmus sukūriau mokykloje. Bendraklasis pasiūlė šimtadieniui, kurį organizavome, surepuoti vieną dainą (jis parepuotų, aš padainuočiau). Jis pradėjo rašyti tekstą ir man nepatiko, kaip jis rašė, nes tai darė, kaip aš sakau, maironiškai: „Ateinu aš į mokyklą ir tada randu valgyklą“. Aš pradėjau jį taisyti ir betaisydama pati pradėjau kurti ir beveik viską parašiau. Tada labai nustebau ir pasakiau sau: „Aš moku kurti“. Kai mokiausi konservatorijoje (groju pianinu ir gitara), bandydavau kurti melodijas, bet nieko neišeidavo. Tada atradau save kurdama žodžius.

 Mano gyvenime atsirado kompanija draugų, kurie labai domėjosi repu, būdama su jais ir aš savaime įsiliejau į tai, tačiau labiausiai gyventi su repu pradėjau kai likau be jų (taip nutiko, kad nustojome bendrauti). Likusi viena su savimi aš suradau save. Buvo įvairiausių bandymų rašyti prozą, poeziją nežinant, kur tuos tekstus padėsiu. Pati save išgryninau, ar aš neapsimetinėju, ar tai darau iš savo dvasios. Taip, aš tai darau tikrai iš širdies.

Neseniai rodė M.A.M.A apdovanojimus. Aš atsimenu, kaip praėjusiais metais juos žiūrėjau, koncertavo Despotin Fam su daina Narkotikai. Man šita daina labai patiko, pamenu, galvojau kokie jie kieti, jie ant scenos! Greit aš pati su jais lipsiu ant scenos. Kai taip nutinka tavo gyvenime, patiki, kad svajonės pildosi! Nepraėjus nei pusei metų nuo M.A.M.A apdovanojimų, aš pradėjau dirbti su Vaiperiu, tos grupės prodiuseriu.

O kaip pradėjote bendrauti su Vaiperiu?

Su savo geriausiu draugu sugalvojome sukurti grupę. Mums atrodė, kad tai neišnaudota erdvė, kurią reikia išnaudoti. Nutarėm padaryti fotosesiją. Aš facebook‘e ant savo sienos parašiau: „Kas žino, ar galima daryti fotosesiją bažnyčioj?“. Tada man parašė viena mergina, kuri dirba photoshop‘u su TWODICKS‘ais ir pasiūlė perdaryti mūsų nuotraukas. Fotosesija įvyko, nusiuntėme jai nuotraukas ir mus pakvietė fotografuotis pas TWODICKS‘ų, nes jiems labai patiko mūsų nuotraukos. Viskas vyko atsitiktinai. Nuvažiavau kaip tik tuo metu, kai jie darė cover’į Vaiperiui. Aš paklausiau: „Kas yra tas Vaiperis?“ (juokiasi). Man labai patiko Despotin Fam, bet nežinojau, kas toks yra Vaiperis. Iš manęs visi juokėsi ir galvojo, kad aš apsimetinėju, bet aš nuoširdžiai nežinojau.

Kovo mėnesį išvykau atostogauti. Kai atostogauju, man visada yra nuostabi kūrybinė aura. Neišeidavo nekurti. Galbūt todėl, kad nebuvo jokių rėmų, jog aš esu reperė - buvau tik aš ir mano vidus. Grįžusi visai netyčia susirašiau su Vaiperiu, kad jo cover‘is atneša man daug šlovės (aš buvau ant jo cover‘io). Tada mane ištiko emocinis išsekimas, labai blogai jaučiausi. Verkiau iki isterijos, kad mano repas blogas, kad mano repas niekam tikęs. Kadangi su Vaiperiu labai draugiškai bendravome, aš jam pasiguodžiau dėl to. Jis paprašė parodyti tai, ką kuriu, ir mes susitarėme, kad aš pati jam parepuosiu.

Jei turėtum galimybę surengti savo solinį koncertą, neskaičiuojant pinigų, kaip tai atrodytų?

Tai tikrai būtų vasara, būtų vieša erdvė ir labai daug žmonių. Scena būtų labai ryški, galbūt, nepabijosiu pasakyti, leidigagiška. Mano pasirodymas būtų penkiasdešimt procentų repas, kiti penkiasdešimt - vokalinis, negalėčiau išskirti vienos srities. Tikrai būtų gyva grupė, kažkas panašaus į Beyonce‘ės pasirodymus. Išnaudočiau tą galimybę, kad turiu neribotą pinigų kiekį ir padaryčiau didžiulį šou! Nevengčiau daug šokėjų, kadangi pati labai mėgstu šokti ir labai mėgstu hip hop‘ą. Pažįstu nemažai šokėjų ir žinau, kaip puikiai galima tai  išnaudoti.

Tavo tikslas muzikoje –  antra veikla, hobis ar kažkas daugiau?

Muzika - tai mano gyvenimo būdas, tai niekada nebuvo ir nebus antrame plane. Mano tėvai dėl to nėra labai patenkinti, nors ganėtinai palaiko mane, bet nori, kad mokykla man būtų pirmoje vietoje. Nuraminu tėvus sakydama, jei nevykėlis, kuris kasdien geria alų, baigia mokyklą, baigsiu ir aš, nes nesu kvaila. Lyginant su muzika, man mokykla yra antrame plane. Dažnai mama sako, kad jau eičiau miegoti, bet aš negaliu, nes dar reikia ką nors parašyti, susitarti. Stengiuosi, kad nenutiktų taip, jog visiškai apleisčiau mokyklą, aš suprantu, kad tai yra reikalinga. Jei studijuosiu, greičiausiai tai nebus muzika. Norėčiau studijuoti ką nors savo malonumui, mąstau apie psichologiją. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kaip baigsiu mokyklą, kokios bus mano galimybės. (Gal išvis niekur nestosi metus?) Taip, tai didesnė tikimybė, kadangi nesu tikra, ar noriu studijuoti muziką, ar ne.

O jei stosi, žadi studijuoti Lietuvoje ar užsienyje?

Dažnai žmonės sako, kad nežino, kur studijuoti. Aš manau atvirkščiai: yra begalės vietų, kur galima mokytis. Žinoma, visur reikia pinigų. Aš jų neturiu ir nežinau, kodėl kalbu taip, lyg galėčiau įstoti į bet kurį universitetą, bet taip yra, kadangi aš stipriai tikiu, jei labai nori, galima įstoti bet kur. Mano valgoma duona nepriklauso nuo diplomo, niekur nėra repo mokyklų. Aš neseniai parašiau laišką į New York University, norėjau ten studijuoti džiazą. Paklausiau, kiek kainuoja studijos ir ką reikia daryti, jei noriu pas juos patekti. Jie man parašė, kad pirmiausia reikia youtube video nuorodos, nesvarbu kokybė, tai gali būti koncertas, gali būti klipas. Jei jie mato, kad aš turiu tai, ko jiems reikia, galbūt duos stipendiją. Nebėra taip, kad reikia būti baigusiam muzikos mokyklą ir panašiai. Vien todėl, kad Lietuvoje taip nėra, aš svarstau studijuoti užsienyje.

Galvoju studijuoti tam, kad būtų antra veikla, kad gyvenime būtų disciplina ir nebūtų betvarkės. Turiu vieną variantą, bet viskas priklauso nuo to, ar aš jau sugebėsiu save išlaikyti iš kūrybos. Jei negalėsiu savęs išlaikyti, norėčiau dirbti stiuardese. Kursus apmoka agentūra, o ir darbo sąlygos labai geros: mėnesį dirbi, mėnesį keliauji, turi galimybę pamatyti naujas kultūras, patirti naujų įspūdžių. Man, kaip kūrėjai, tai idealios darbo sąlygos. Uždarbis taip pat nėra blogas, tikrai galima save išlaikyti, susimokėti už mokslus.

Ką manai apie lietuvišką repą? Su kuo norėtum sudainuot/surepuot?

Nenorėčiau kažko išskirti, bet labai norėčiau surepuoti su Shmėkla iš Despotin‘ų. Būtent jis yra daugumos reperių įkvėpimas. Kurio reperio paklaustum, kas jam patinka iš lietuvių, dauguma pasakys – Shmėkla. Jaučiama tendencija, kad daug kas jį kopijuoja, aš pati taip pat negaliu to nuslėpti savo kūryboje. Man jis turi didelę įtaką, jis yra mano autoritetas, aš mėgstu jį labiausiai iš visų. Linkėjimai Shmėklai! Taip pat man labai patinka Tie Geresni, norėčiau surepuoti su jais. Despotin Fam ir Tie Geresni yra pagrindinės lietuviško repo grupės, kurių aš klausausi, ir man jos yra tai, į ką labai norisi lygiuotis.

 Kalbino Goda Tarozaitė

Nuotraukos iš asmeninio Viktorijos albumo

Nuo tų laikų, kai linksmybes pratęsiame ne afterparčiuose, o dūzgėse, vienų vaikinukų smegeninėse gimė idėja, kad gal imti ir žengti laipteliu aukščiau link pjedestalo – į įmantresnį Vilniaus naktinį gyvenimą. Link ko tai atvedė? Du žodžiai, septynios raidės – New East. NEW EAST – nauja renginių serija bei naujos šokių muzikos pliūpsnis, pėda pėdon su ateitimi žengiančiam Vilniaus naktinės urbanistikos tyrinėtojui.

Nors pati projekto idėja gan antisovietinė, tačiau mes pakankamai tolerantiški ir žinom, kad muzika suvienys pasaulį. Damn, vis dėlto, tai ne grožio konkursas, todėl šiuos meilikavimus pasiliekame sau. Idėja – pabrėžti, kad muzikine prasme Vilniaus elektroninis, urbanistinės muzikos underground‘as žydi.

The Phantom. Annos Spysz nuotrauka

Kiek ausys girdėjo, kiek piktais liežuviais bobutės plakė – pirmas renginys, kuris buvo surengtas lapkritį,  pavyko, galėčiau net teigti, kad su kaupu. Kas žadama šįkart? Didysis Varšuvos drebintojas, ausų būgnelių dirgintojas (žinoma, gerąja prasme) – The Phantom. Linksniuojamas ne vieno garsaus urbanistinės šokių muzikos veikėjo: DJ Oneman, Brenmar, Lunice, The Phantom išradingai maišo seksualaus house, londoniško grime'o ir galybės kitų artimų žanrų sąskambius.

Dalyvauk.

Švitrink batus, ruošk outfit‘ą, nes vasario 1-osios vakarą/naktį trypsime Soulbox‘e. Kad laikas neprailgtų: