Toliau tęsiame istoriją iš "Berlinalės". Pradžia čia.

3 diena
Atsibundu. Ant laptopo - Alexander McQueen kaklaraištis (man tikrai nepriklausantis). R.I.P., mano mielas dvasinis drauge. 

Po tokių filmų, kaip Thomas Vinteberg "Submarino" norisi galvoti, kad skandinavai arba daro skandinavišką kiną, arba yra Larsas Von Trieras. "Šventės" režisierius ekranizuoja liūdnas brolių gyvenimo peripetijas: vaikystėje neišgelbėję savo broliuko, kai juo nesirūpino motina alkoholikė, suaugę jie klimsta į narkotikus arba tiesiog nejautrumą. Mėlyna spalva nušauta pasaka suaugusiems persūdo ekraną siužetu ir greičiau vargina, nei kelia jausmus.



"I shot my love" - dokumentinis filmas iš meilės. Izraelietis Tomer Heymann prieš keturis metus pristatė savo filmą Berlyne; tada gėjų klube sutiko dailų vokietį, ir ėmė jį nuolat filmuoti, kaip ir savo mamą. Šie du artimieji, jų svajonės, baimės, grožis - pagrindiniai filmo herojai. Tiek emocijų dar nesukėlė nei vienas vaidybinis festivalio filmas, nes vaidybinis kinas kažkodėl vis dar "žino", kaip viską reikia sudėlioti, užglaistyti, motyvuoti. Čia motyvacijos ir veiksmai skleidžiasi patys. Trikdo, jog panašią dokumentiką kiekvieną dieną rodo per tokias TV laidas, kaip "Bėdų turgus". Tačiau žiūrėdamas filmą negali sustabdyti vadinamosios "wow" reakcijos.



"Panoramos" programoje, kaip žinia, filmų LGBT temomis daugiau negu reikia. Kartais suabejoji jų kokybe, tarkim dokumentinio filmo "Rock Hudson: tamsus ir patrauklus nepažįstamasis". Filmas primena, kad šis kultinis Holivudo aktorius, miręs nuo AIDS, buvo slaptas gėjus. Kalbinami jo buvę meilužiai ne itin skoningai atskleidžia savo bendrusn nuotykius. Fone nuolat skamba įkyri džiazo muzika. Po seanso paklausti, kodėl nepakalbino aktorių žvaigždžių arba nepanaudojo tokių filmų, kuriuose Rock Hudson vaidino galimai homoseksualius personažus, ištraukų, autoriai atsakė, kad neturėjo tam pinigų. Oh well, tai tada nieko tokio.

4 diena
"Moteris, ginklas, ir makaronų krautuvė". Šiuo filmu Zhang Yimou galutinai atsiskleidė ir susikompromitavo. Kaltintas, jog štampuoja rytų estetiką vakariečiams, režisierius sukūrė hommage Coenų filmui "Tikras kraujas", įkyriai perkūręs vakarietišką siužetą rytų kontekste, pritaikant jį... vakarietiškai publikai? Nelabai aišku, kaip tokia logika galėtų veikti, bet tikiuosi, ji nepasiteisins.



Noah Baumbach "Grenbeerg" su Ben Stiller elgiasi panašiai kaip T. P. Andersono "Nuo punšo apsvaigusi meilė" - prisega komiką prie romantinės komedijos siužeto. Pats Noah Baumbach anksčiau dirbo su kitu Andersonu, Wesu, kartu rašęs scenarijus filmams "Povandeninis gyvenimas su Steve Zissou", "Fantastiškas misteris Foksas". Noah nuoširdesnis nei Wes, bandydamas pasakoti švelnią ir šiuolaikišką istoriją apie ne itin psichiškai stabilaus vyro ir jaunos merginos santykius. Bėda, kad kam ta filosofija ir nuoširdumas ("tu kitoks nei visi, tu patenkintas nieko nedarydamas..."), jei galų gale nieko įdomaus vis tiek neįvyksta.



Pietro Marcello "La bocca di lupo" - subtilus ir dailus filmas, festivalio kontekste išsiskiriantis ypač forma. Archyvine medžiaga, eksperimentiniais, dokumentiniais, vaidybiniais kadrais filmas apdainuoja Genujos miestą ir jo du gyventojus - seną vyro ir jo "partnerės" porą, kuri prieš dvidešimt metų susipažino kalėjime... Filmo režisierius po seanso komentavo, jog seksualumo tema jam mažiausiai rūpėjo, kaip ir filmą užsakiusiems jėzuitams Bet meilė (poros meilė; ir meilė miestui) - rūpėjo, ir tai atsispindi poetiškuose, estetiškuose filmo kadruose.

5 diena
Norvegų režisieriaus Hans Petter Moland "Kažkuo malonus žmogus" - kietai sukalta romantinė komedija, išsiskirianti pagrindiniu personažu - ką tik iš kalėjimo išėjusiu Ulrik, atsėdėjusiu už žmogžudystę. Tikėsimės filmą pamatyti "Scanoramoje", nes jau matėme ankstesnius "Draugas Pedersonas" ir "Aberdynas". "Kažkuo malonus žmogus" sugeba ne ciniškai įtikinti, kad žudikas irgi žmogus, kad ir kaip nekorektiška tai skamba. Nes nors ir žudikas, jis myli savo sūnų, padeda aplinkui besisukančioms moterims, gerai dirba mechaniku - žodžiu, yra kažkuo malonus.



Prieš Nicolas Phililbert seansą šalia sėdėjusiam žurnalistui, ėmiau girti šį dokumentininką, sakyti, jog tai prancūzų Michael Moore, kurio filmai įdomiai atskleidžia įvairias bendruomenes ir lokacijas. "Nenette", deja, nepatvirtino mano pagyrimų, nes visą filmą konceptualiai rodė orangutango narvą ir leido klausytis lankytojų apkalbų, prižiūrėtojų pasakojimų, arba neaiškių filosofinių apmąstymų. Konceptualumas dažnai turi bėdą, jog yra pritemptas; tokia bėda atsitiko ir Nicolas Philibert, kuris po seanso dėstė, jog narvas yra kino metafora, kur matome tik savo atspindžius ant stiklo ir pan. Žinoma, kodėl ne, galima taip perskaityti filmą. Tačiau jei galime filmo idėją taip paprastai įvardinti žodžiu ar raštu, kam tada jį žiūrėti?

"Forum expanded" programoje rodomi ne tik filmai, bet ir performansai. James Benning "Perdarant praeitį" perdaro jo paties dvidešimt metų senumo filmą apie kelionę motociklu po Ameriką. Tada jis fotografavo veidus ir prie jų klijavo ironišką tekstą. Dabar jis veidus atskyrė į 50 minučių slide-show, o paskui pats gyvai perskaitė tekstą. Taip, jo manymu, galima įsižiūrėti į žmones ir tik paskui juos susieti su naratyvu. Visgi negali sau padėti - norisi filmą peržiūrėti iš naujo, būtent žinant jų istorijas. Tačiau toks triukas sukelia įdomių minčių apie mūsų mąstymą ir receptorius.

Labiausiai hype Berlynalės filmas kol kas be konkurentų yra Banksy "Išėjimas pro dovanų parduotuvę". Ar street-art žvaigždė pagaliau parodys savo veidą? Galiu pasakyti tik tiek: filme pamatysim gatvės "vandalistų" virtuvę, seksim šmaikštų ir taisyklingai sudėtą dokumentinį naratyvą, ir tikrai eilinį kartą susimąstysim, kas yra menas, kas ne (jau gi žadėjom nebemąstyt, bet še tau). Must see!



Bus dar.

2

3