Senelis turėjo taisyklę, kurios niekada nelaužydavo. Vaismedžius sodindavo tik pavasarį. „Rudenį sodini — pavasarį verki”, — sakydavo jis, kasdamas duobę po obelimi.

Tada maniau, kad tai tik senoviška prietara. Dabar žinau — jis buvo teisus.

Šaltame Lietuvos klimate rudeninis sodinimas kai kuriems medžiams — beveik pražūtis.

Kodėl rudeninis sodinimas žlunga šaltyje

Priežastis paprasta. Ką tik pasodintam medžiui reikia laiko įleisti šaknis ir įsitvirtinti. O rudenį dirva greitai atvėsta. Šaknų augimas sulėtėja, kartais sustoja visai.

Antžeminė dalis lieka atvira šalčiui, vėjui ir užšalimo–atšilimo stresui. Neįsitvirtinęs medis prasčiau geria vandenį ir tampa trapus. Žiemą jis pasitinka nusilpęs.

Būtent todėl patyrę sodininkai jautresnius medžius sodina pavasarį.

Abrikosas ir persikas — gražu, bet rizikinga

Abrikosai ir persikai Lietuvoje auga — bet tik ištvermingesnės veislės ir globojamose, saulėtose vietose. Šiems medžiams reikia ilgo, švelnaus įsitvirtinimo laikotarpio.

Pasodinti rudenį, jie lieka su seklia, nesubrendusia šaknų sistema. Ateina šalnos — ir audiniai nespėja sukietėti. Rezultatas: apšalę ūgliai ir vangus pavasaris.

Pavasarį pasodinti tie patys medžiai turi visą šiltąjį sezoną sustiprėti.

Vynmedis ir riešutmedis — kantrybės klausimas

Jaunas vynmedis rudenį sodinamas retai neatsitiktinai. Jo minkšti ūgliai dar netvirti, o šaltis lengvai pažeidžia neįsitvirtinusį augalą. Vynuoges geriau sodinti, kai dirva pašyla.

Graikinis riešutmedis — atskira istorija. Jis leidžia gilią liemeninę šaknį, kuri įsitvirtina lėtai. Pasodintas per vėlai, jis tiesiog nespėja pasiruošti žiemai.

„Riešutmedis nemėgsta skubos, — paaiškino medelyno specialistas. — Duok jam visą sezoną, ir jis atsidėkos dešimtmečiais.”

Figos ir citrusai — jiems vieta vazone

O citrinos, apelsinai ir figos? Lietuvoje į žemę jie beveik niekada nesodinami — mūsų žiemos jiems per atšiaurios.

Šiuos augalus laikome vazonuose. Atvėsus orams, perkeliame į vėsų, šviesų kambarį ar žiemos sodą. Vazonas leidžia valdyti temperatūrą, drėgmę ir šviesą, o šaltuoju metu augalą tiesiog paslepiame nuo šalčio.

Tad klausimas „kada sodinti rudenį” jiems net nekyla. Jų vieta — ne duobė, o indas.

Geriausias laikas jautriems vaismedžiams — vėlyva žiema ar ankstyvas pavasaris, kai stiprios šalnos jau praėjo, o augimas dar neprasidėjo. Stabilūs orai, drėgna, gerai nusausinta dirva — ir medis įsitvirtina tvirtai.

Senelis viso to nemokėjo paaiškinti moksliškai. Bet žinojo esmę. „Medis nemėgsta, kai jį skubini į žiemą, — sakydavo. — Duok jam pavasarį, ir jis liks su tavim ilgiau nei tu pats.”