Sekmadienis, lapkričio 22 d.☁️ Vilniuje 1 °C

Kaimynui trukdė mano beržai: kol buvau išvažiavusi į miestą, jis juos nupjovė. Vakare jo laukė staigmena

Naujasis kaimynas sodų bendrijoje savavališkai perkėlė tvorą ir nupjovė beržus. Pensininkė Genovaitė nusprendė daugiau netylėti.

Kaimynui trukdė mano beržai: kol buvau išvažiavusi į miestą, jis juos nupjovė. Vakare jo laukė staigmena

Ant žolės, dar drėgnos po rytinio laistymo, gulėjo sudaužyto molinio vazono šukės. Šalia, su visu šaknų gumulu, voliojosi ryškiai rožinė pelargonija. Genovaitė suspaudė sekatoriaus rankenas ir lėtai pritūpė prie žuvusios gėlės.

Ant sklypų ribos stovėjo Vytautas, naujasis kaimynas. Tinklinė tvora jau buvo nuimta nuo stulpų ir susukta į netvarkingą ritinį. Jo darbininkas, liesas vaikinas per didele striuke, laukė nurodymų.

– Ir tą slyvą pjauk prie pat šaknų, – tingiai tarė Vytautas. – Tik trukdo.

Genovaitė tylėjo. Tylėti ji buvo įpratusi. Septyniasdešimties sulaukusi norėjosi sėdėti verandoje su arbata ir klausytis lapų, o ne vaikščioti po kabinetus įrodinėjant, kur eina sklypo riba. Sūnus, savaitgaliais atvažiuojantis agurkų ir uogienių, tik numodavo ranka:

– Mama, tegul stato tuos stulpus, kur nori. Ką tau duos trisdešimt centimetrų? Jis su kameromis, su pažintimis. Pradėsi ginčytis, tik sau problemų prisidarysi.

Kaimynas su planais

Vytautas sodų bendrijoje atsirado pernai. Nupirko seną sklypą šalia, nugriovė namelį ir per vasarą pastatė dviejų aukštų namą su terasa. Nuo pirmos dienos jam viskas trukdė: Genovaitės obels šešėlis, jos kompostinė, jos šuo, o labiausiai trys beržai prie ribos, kuriuos dar prieš keturiasdešimt metų pasodino jos vyras Antanas.

– Iš jų lapai krenta į mano baseiną, – skundėsi jis. – Ir sultys ant mašinos varva.

Genovaitė paaiškino, kad beržai auga jos sklype ir kad Antanas juos sodino, kai gimė sūnus. Vytautas tik nusijuokė.

Diena, kai ji išvažiavo

Tą ketvirtadienį Genovaitė autobusu nuvažiavo į Kauną pas gydytoją ir į bendrijos valdybą. Grįžo vakarop. Dar iš tolo pamatė, kad kažkas ne taip: dangus virš sklypo buvo per daug atviras.

Vietoj beržų kyšojo trys švieži kelmai. Pjuvenos dar kvepėjo. Tvora buvo perkelta gerais pusmetriu į jos pusę, o naujieji stulpai įbetonuoti.

Vytautas sėdėjo ant terasos su telefonu.

– O, kaimyne! – sušuko jis. – Nesijaudinkite, malkas galit pasiimti. Aš ne šykštus.

Genovaitė nieko neatsakė. Tik išsiėmė iš rankinės aplanką.

Genovaitė ilgai stovėjo prie kelmų. Ant vieno jų dar matėsi išpjautos raidės, kurias prieš trisdešimt metų peiliuku išraižė jos sūnus: „A + G“. Antanas tada barė vaiką už sugadintą medį, o paskui pats prie tų raidžių pridėjo mažą širdelę.

Ji pirštais perbraukė per šviežią pjūvį ir pajuto, kaip viduje kažkas sukietėja. Ne pyktis. Kažkas ramesnio ir stipresnio. Septyniasdešimt metų ji visiems nusileisdavo, kad tik nebūtų nemalonumų. Bet dabar nemalonumai jau įvyko be jos sutikimo.

Bendrijos susirinkimas

Rudens bendrijos susirinkime Vytautas sėdėjo paskutinėje eilėje. Pirmininkė perskaitė matininko išvadas, ir salėje pasigirdo šnabždesys. Paaiškėjo, kad Vytautas tvorą buvo „pastūmęs“ ne tik Genovaitės, bet ir kito kaimyno pusėn. Tas pats kaimynas irgi tylėjo, nes nenorėjo konfliktų.

– Genovaite, – pasakė jis po susirinkimo, priėjęs prie jos, – ačiū. Aš irgi galvojau, kad nėra prasmės ginčytis.

Genovaitė nusišypsojo.

– Prasmė yra visada, kai kalba eina apie tai, kas tavo. Tik reikia ne rėkti, o turėti popierius.

Vytautas po to susirinkimo pasikeitė. Ne iš karto ir ne visiškai, bet kitą pavasarį jis pats paklausė, ar Genovaitė neprieštaraus, jei jis pasodins gyvatvorę savo sklypo pusėje. Ji neprieštaravo.

Ką ji atsivežė iš miesto

Valdyboje ji tą dieną paprašė ne užuojautos, o dokumentų. Sklypo ribų plano su koordinatėmis, kurį Antanas dar 2004 metais užsakė pas matininką. Ir bendrijos įstatų kopijos, kur aiškiai parašyta, kad medžius kaimyno sklype pjauti be savininko sutikimo draudžiama.

Paskui ji užsuko pas matininką, kurio kontaktus jai davė pirmininkė. Šis sutiko kitą savaitę atvažiuoti ir ribą nužymėti vietoje.

– Vytautai, – ramiai pasakė Genovaitė, – kitą antradienį atvažiuoja matininkas. Jei tvora stovi mano žemėje, ją perkelsite atgal savo lėšomis. Dėl beržų jau parašiau pareiškimą seniūnijai ir aplinkos apsaugos pareigūnams. Nuotraukas padariau.

Kaimynas pirmą kartą nusiėmė akinius nuo saulės.

– Jūs rimtai? Dėl trijų medžių?

– Dėl trijų medžių, kuriuos pasodino mano vyras. Ir dėl to, kad mano žemėje savo tvarką darote kaip savo.

Sūnaus skambutis

Tą vakarą Genovaitė paskambino sūnui Linui. Ne skųstis, o pranešti.

– Mama, aš juk sakiau, – pradėjo jis įprastai, bet ji jį nutraukė.

– Linai, jis nupjovė tėvo beržus. Tuos, kuriuos tėtis sodino, kai tu gimei.

Telefone ilgai buvo tylu. Paskui Linas tyliai paklausė:

– Visus tris?

– Visus tris.

Kitą rytą jis atvažiavo iš Kauno, nors buvo antradienis ir jam teko pasiimti laisvą dieną. Ilgai stovėjo prie kelmų, glostė tas pačias raides „A + G“, kurias kažkada išpjovė pats. Paskui nuėjo pas Vytautą. Kalbėjosi ramiai, be šauksmų, bet Genovaitė iš verandos matė, kaip kaimynas vis dažniau kraipo galvą ir žiūri į žemę.

Grįžęs Linas tik pasakė:

– Mama, tu teisi. Aš ilgai galvojau, kad tavo ramybė svarbiau už tuos trisdešimt centimetrų. Bet ramybė, kurią reikia nuolat pirkti nusileidžiant, nėra ramybė.

Po savaitės

Matininkas nustatė, kad naujoji tvora įlindusi į Genovaitės sklypą 54 centimetrais. Vytautui teko ją perkelti atgal. Dėl medžių jam surašė protokolą, o bendrijos susirinkime jis sulaukė tiek klausimų, kad kitą kartą apie Genovaitę kalbėjo kur kas tyliau.

Beržų atgal jau nebebus. Bet pavasarį sūnus atvežė tris jaunus beržiukus, ir jie kartu pasodino juos toje pačioje vietoje. Šįkart šiek tiek toliau nuo ribos, kad niekas negalėtų priekaištauti.

– Žinai, mama, – pasakė sūnus, užpildamas paskutinę duobę, – aš tau sakiau, kad nesiginčytum. Gerai, kad manęs neklausei.

Genovaitė šypsojosi. Kartais tylėti nebeprotinga. Ypač kai tavo tylą kažkas palaiko leidimu.

Ką daryti, jei kaimynas pažeidžia jūsų sklypo ribas

  • Pirmiausia patikrinkite dokumentus. Sklypo ribos nurodytos kadastriniuose matavimuose. Jų kopiją galima gauti Registrų centre.
  • Ginčui išspręsti pasikvieskite matininką. Jis vietoje nužymi ribas pagal koordinates, ir ginčas iš „žodis prieš žodį“ tampa faktu.
  • Fiksuokite žalą: nuotraukos, datos, liudininkai. Medžių, augalų ar tvoros sugadinimas yra turtinė žala, kurią galima reikalauti atlyginti.
  • Kreipkitės į bendrijos valdybą, seniūniją ar savivaldybę. Medžių kirtimą dažnai reglamentuoja vietinės želdinių taisyklės.
  • Kalbėkite raštu. Raštiškas pranešimas kaimynui su prašymu atstatyti padėtį dažnai veikia geriau nei ginčas prie tvoros.

*Taip pat skaitykite: Kaip rudenį paruošti tuščią lysvę, kad pavasarį žemė būtų puri*

Kaip jums šis straipsnis?

Laima Grigaitė

Gyvenimo istorijų redaktorė

Laima rašo gyvenimo istorijas apie šeimą, santykius, pinigus ir sprendimus, kurie keičia gyvenimą. Istorijose vardai ir atpažįstamos detalės pakeisti, kad žmonių nebūtų galima atpažinti.

Visi straipsniai

Daugiau skaitykite

Gyvenimo istorijos

Skaitomiausi

  1. Kefyras ir 1 kiaušinis: Vida iškepa visą kalną purių žagarėlių, kurie stalo nepasiekia
  2. Televizoriaus ekranas be dryžių ir dulkių: kaip jį valyti teisingai, kad nesugadintumėte matricos
  3. Daiva skardinių nebeišmeta: iš jų gimsta žvakidės, vazonai ir stalo organizatoriai, kurie atrodo kaip pirkti
  4. Indų kempinė yra viena purviniausių vietų virtuvėje: ką taupios šeimininkės naudoja vietoj jos
  5. Moliūgas ir varškė: „marmurinis“ apkepas toks gražus, kad Ona jį kepa vietoj šventinio torto
  6. Grietinė ir 2 bananai: šokoladinis desertas „Minutėlė“ be kepimo ir brangios grietinėlės