– Rasyte, sutik produktus! Giminės atvažiavo!
Irena Juškienė įžengė taip, lyg būtų pas save, ir nusispyrė batus prie slenksčio. Ant smiliaus sužibo didelis žiedas su tamsiu akmeniu. Tris pilnus prekybos centro maišus ji paliko tiesiai ant kilimėlio.
– Mėsą tuoj į kriauklę, tegul atitirpsta. Ten dar makaronai, bulvės, svogūnai. Kopūstus barščiams jau supjausčiau, mėlyname maiše.
Rasa vos atplėšė paraudusias akis nuo lentelių ekrane. Laikrodis rodė pusę trijų. Iki metinės ataskaitos pateikimo liko visai nedaug, o galutiniai skaičiai niekaip nesutapo. Nuo nemigos jau kelias valandas trūkčiojo kairė akis.
– Kokia mėsa? – sutrikusi paklausė ji. – Irena, šiandien trečiadienis. Kokie barščiai?
Pirtis, penki vyrai ir „namie sėdinti“ marti
Anyta jau buvo virtuvėje ir be leidimo išsiėmė puodelį.
– Paprasta mėsa. Kiauliena. Vyrai vakar atvažiavo iš Anykščių, statys man pirtį sodyboje. Penki stiprūs vyrai. Juos reikia pamaitinti kaip žmones, sočiai, ne sausais sumuštiniais.
Sodybą prie Molėtų Irena nusipirko pernai. Apleistą, su senu namu, bet su svajone apie pirtį. Statybininkus ji susirado per pusbrolį, nes „savi, nebrangiai“.
– Ir kur jie valgys? – paklausė Rasa.
– Kaip kur? Tu nuvežsi. Pietums ir vakarienei. Tu juk sėdi namie, tau vis tiek nėra ką veikti. O aš su kojomis, man prie viryklės sunku.
Rasa dirbo buhaltere nuotoliniu būdu jau trejus metus. Jos „sėdėjimas namie“ reiškė aštuonias, o ataskaitų metu dvylika valandų prie kompiuterio. Bet anyta šito niekaip nesuprato. Kompiuteris jai buvo tas pats, kas televizorius.
Rasos sprendimas
Rasa nesiginčijo. Ji tik ramiai uždarė nešiojamąjį kompiuterį ir pasakė:
– Gerai, Irena. Pasirūpinsiu, kad vyrai būtų pavalgę.
Anyta patenkinta išvažiavo. Rasa sudėjo mėsą į šaldiklį, kur jai ir buvo vieta, ir paskambino į kavinę prie Molėtų, kuri tiekė pietus darbininkams. Pietūs su sriuba ir antru patiekalu kainavo septynis eurus žmogui. Penki vyrai, dešimt darbo dienų, pietūs ir vakarienė.
Paskui ji parengė tvarkingą sąmatą, kokią rengdavo savo klientams. Su kavinės kontaktais, kainomis ir bendra suma: septyni šimtai eurų. Ir apačioje pridėjo antrą eilutę: „Variantas Nr. 2: Rasa gamina pati. Kaina už gamybą ir pristatymą: 25 eurai už valandą, kaip ir už jos buhalterinį darbą. Apie 1800 eurų per dvi savaites.“
Lapą ji išsiuntė anytai ir savo vyrui Mantui.
Atsakymo ilgai nebuvo. Rasa grįžo prie savo ataskaitos ir pagaliau rado klaidą: vienas skaičius buvo įvestas du kartus. Ji nusijuokė viena tuščiame bute. Kartais užtenka sustoti, kad pamatytum tai, kas visą laiką buvo prieš akis. Ir su skaičiais, ir su žmonėmis.
Ji pagalvojo, kiek kartų per šiuos metus jau buvo „padėjusi“ anytai: nuvežusi į polikliniką vidury darbo dienos, priėmusi kurjerį su jos siuntiniu, valandą klausiusi pasakojimų apie kaimynus, kol klientas laukė atsakymo. Visa tai buvo darbas, tik nematomas.
Vakaro pokalbis
Mantas paskambino po valandos.
– Rasa, mama pyksta. Sako, kad tu iš jos tyčiojiesi.
– Aš ne tyčiojuosi, Mantai. Aš tik parodžiau, kiek iš tikrųjų kainuoja tai, ką tavo mama vadina „vis tiek nieko neveiki“. Jei ji nori, kad aš tą laiką skirčiau ne savo klientams, o jos statybininkams, tegul pasirenka antrą variantą. Bet tada ir mūsų paskolos įmoką šį mėnesį ji sumokės.
Mantas ilgai tylėjo, paskui nusijuokė.
– Žinai, man tai net neatėjo į galvą.
Statybininkų pusė
Paaiškėjo, kad ir patiems statybininkams Rasos sprendimas patiko. Vyriausiasis iš jų, Algis, paskambino Irenai jau antrą dieną.
– Ponia, ačiū už pietus. Kavinėje sriuba kaip pas mamą. O tai mes jau galvojom, kad teks dvi savaites sausais sumuštiniais gyventi.
Irena, kuri dar vakar pyko ant marčios, staiga pasijuto nesmagiai. Juk ji tikrai planavo, kad Rasa gamins, ir net nepagalvojo, kaip ji spės. Penki vyrai valgo daug. Pietūs ir vakarienė kiekvieną dieną reikštų bent keturias valandas prie viryklės ir dvi kelionėje iki sodybos.
Tą vakarą ji pati paskambino sūnui.
– Mantai, ar Rasa visada tiek dirba?
– Mama, ji dirba daugiau nei aš, – atsakė jis. – Tik jos darbo tu nematai, nes ji nesikelia penktą ir neišvažiuoja su mašina.
Irena ilgai tylėjo. Ji visą gyvenimą dirbo gamykloje ir manė, kad darbas yra tik tai, ką gali paliesti rankomis. Kompiuteris, lentelės ir skaičiai jai atrodė kaip žaidimas. Dabar ji pirmą kartą suprato, kad ir tas „žaidimas“ moka už būsto paskolą.
Kuo baigėsi
Irena pasirinko kavinę. Ne iš karto, po dviejų dienų įsižeidimo, bet pasirinko. Pirtis buvo baigta per dvi savaites, o pirmasis garas, anot jos, buvo „kaip pas karalių“.
Rasa ataskaitą pateikė laiku. Akis nustojo trūkčioti. O per Kalėdas anyta jai padovanojo mažą dovanėlę: puodelį su užrašu „Geriausia buhalterė“. Tai buvo jos būdas atsiprašyti.
Kartais nereikia kelti balso. Pakanka paversti nematomą darbą skaičiais, ir net užsispyręs žmogus pamato, kiek jis kainuoja.
Kalėdinis stalas
Per Kalėdas visa šeima susirinko pas Ireną. Prie stalo sėdėjo Mantas, Rasa, Manto sesuo su vyru ir tie patys pusbroliai iš Anykščių, kurie statė pirtį.
– Už mūsų buhalterę! – pakėlė taurę Algis. – Jei ne ji, mes būtume dvi savaites valgę sausą duoną.
Visi nusijuokė, net Irena. Ji žvilgtelėjo į Rasą ir pirmą kartą pažiūrėjo į ją ne kaip į „namie sėdinčią marčią“, o kaip į moterį, kuri moka susitvarkyti su bet kuo: su skaičiais, su klientais ir net su užsispyrusia anyta.
Po vakarienės Irena priėjo prie Rasos virtuvėje.
– Žinai, aš vis dar nesuprantu tų tavo lentelių, – prisipažino ji. – Bet aš suprantu, kad tavo darbas yra darbas. Ir to užtenka.
Kaip apginti darbą iš namų nuo artimųjų lūkesčių
- Pasakykite savo darbo valandas aiškiai: „nuo devynių iki šešių aš dirbu, kaip ir biure“. Kuo konkrečiau, tuo mažiau nesusipratimų.
- Pasiūlykite alternatyvą, o ne tik atsisakykite. Kavinė, maisto pristatymas, kitas giminaitis, kuris turi laiko.
- Paverskite nematomą darbą matomu. Kartais užtenka parodyti, kiek valandų jūsų darbas trunka ir ką reikštų jį atidėti.
- Susitarkite dėl ribų su partneriu. Kai jis palaiko jus prieš savo tėvus, pokalbiai tampa daug lengvesni.
*Taip pat skaitykite: „Mano žmonos rida jau solidi“, – juokavo vyras prie svečių*






