Sekmadienis, lapkričio 22 d.☁️ Vilniuje 1 °C

„Moteris turi užsidirbti pati“, – kartojo naujasis pažįstamas. Po kelių mėnesių paaiškėjo, kad jis pats gyvena iš mamos pensijos

Po skyrybų septynerius metus gyvenusi viena, Jolita susipažino su pasitikinčiu vyru, kuris mėgo kalbėti apie moterų nepriklausomybę.

„Moteris turi užsidirbti pati“, – kartojo naujasis pažįstamas. Po kelių mėnesių paaiškėjo, kad jis pats gyvena iš mamos pensijos

– Moteris turi užsidirbti pati, o ne gyventi vyro sąskaita.

Šį sakinį mano naujasis pažįstamas kartodavo taip dažnai, kad po kurio laiko galėjau jį užbaigti už jį. Juokingiausia paaiškėjo vėliau: po kelių mėnesių sužinojau, kad jis pats jau seniai gyvena daugiausia iš savo mamos pensijos.

Bet pažinties pradžioje aš, žinoma, nieko apie tai nežinojau.

Septyneri metai vienai

Po skyrybų aš beveik septynerius metus gyvenau viena. Pirmi mėnesiai buvo sunkūs: tuščias butas, buitis, sprendimai be jokios pagalbos. Paskui įpratau. Pati mokėjau sąskaitas, pati organizavau remontą, pati važiuodavau į sodą prie Kauno marių ir jį tvarkydavau. Ilgainiui vienatvė nebegąsdino. Atvirkščiai, ėmė patikti ta laisvė.

Kai man suėjo penkiasdešimt dveji, draugės nusprendė, kad mano asmeniniu gyvenimu reikia skubiai užsiimti.

– Tau būtinai reikia vyro. – Negali visą laiką būti viena. – Gyvenimas dar nesibaigė.

Juokdavausi. Bet vieną kartą vis dėlto sutikau susitikti su žmogumi, kurį primygtinai rekomendavo kolegė. Taip atsirado Valdas.

Tobulas pirmas įspūdis

Jam buvo keturiasdešimt devyneri. Aukštas, tvarkingai apsirengęs, prižiūrėtas ir labai kalbus. Pirmo susitikimo metu jis atrodė rimtas, savimi pasitikintis vyras. Pasakojo apie „projektus“, apie verslą, kurį „tuoj paleis“, apie tai, kad šiuolaikinės moterys pačios kaltos, jog vyrai nebenori tuoktis.

– Visos dabar ieško rėmėjo, – sakė jis, maišydamas kavą. – O aš gerbiu moteris, kurios pačios stovi ant kojų. Kaip tu.

Tai skambėjo kaip komplimentas. Ir aš, nors seniai nebe mergaitė, juo patikėjau.

Keistos smulkmenos

Pirmasis ženklas buvo sąskaita kavinėje. Valdas staiga „pamiršo“ piniginę. Antrą kartą kortelė „neveikė“. Trečią kartą jis pasiūlė mokėti pusiau, nes „mes gi lygiaverčiai partneriai“. Tai būtų normalu, jei ne tai, kad jis užsisakė steiką, o aš arbatos.

Paskui jis vis dažniau ėmė užsukti pas mane vakarieniauti. Atnešdavo duonos kepalą ir gerą nuotaiką. Išeidavo sotus, su maisto dėžute rytdienos pietums.

Antrasis ženklas buvo jo telefonas. Kartą jam paskambino mama, ir aš netyčia išgirdau pokalbį:

– Valduk, aš tau ant kortelės permečiau už šį mėnesį. Tik nežinau, ar užteks, man pačiai vaistams dar reikia.

Valdas susinervino ir greitai išėjo į laiptinę.

Tiesa, kurią sužinojau iš kolegės

Paklausiau kolegės, kaip gerai ji pažįsta Valdą. Ji ilgai dvejojo, bet galiausiai papasakojo. Pastarąjį kartą Valdas dirbo prieš šešerius metus. Nuo tada gyvena pas mamą, jos dviejų kambarių bute. Mama, buvusi mokytoja, kas mėnesį dalį pensijos perveda „sūneliui ant projektų“.

– Aš galvojau, kad su tavim jis pasikeis, – sumišusi pridūrė kolegė. – Tu tokia savarankiška.

Štai ir visas paaiškinimas. Jis ieškojo ne partnerės. Jis ieškojo naujos pensijos.

Tą vakarą aš ilgai vartiau senas nuotraukas. Septyneri metai vienai išmokė mane vieno: jei kažkas nuolat kalba apie tai, ką turi daryti kiti, verta pažiūrėti, ką daro jis pats. Valdas daug kalbėjo apie moterų nepriklausomybę, nes pats buvo priklausomas nuo kitų. Kalbėjo apie atsakomybę, nes jos neturėjo.

Draugės, išgirdusios istoriją, iš pradžių juokėsi, paskui susimąstė. Viena prisipažino, kad jos naujasis draugas taip pat nuolat „pamiršta“ piniginę.

Kolegės atsiprašymas

Kitą dieną darbe kolegė Lina priėjo prie mano stalo su kavos puodeliu ir sumišusiu veidu.

– Jolita, atsiprašau. Aš tikrai maniau, kad jis pasikeitė. Jo mama mano kaimynė, ji tokia gera moteris, vis sako, kad Valdukas tuoj susiras gerą darbą, tik reikia, kad šalia būtų rimta moteris.

– Lina, aš nesu reabilitacijos centras, – nusijuokiau, nors juokinga nebuvo.

Mes kalbėjomės per visą pietų pertrauką. Paaiškėjo, kad Valdo mama jau dvejus metus taupo pinigus sau laidotuvėms, nes bijo, kad sūnus jų nesugebės suorganizuoti. Kad ji pati važinėja autobusu į polikliniką, nes Valdas „neturi laiko“. Ir kad kiekvieną mėnesį pervedus pinigus sūnui jai lieka vos tiek, kiek reikia maistui.

Man pasidarė jos gaila labiau nei savęs. Aš išėjau iš šios istorijos su keliais nemaloniais vakarais. O ji joje gyvena kiekvieną dieną.

Paskutinis susitikimas

Kitą kartą, kai Valdas vėl pradėjo savo mėgstamą kalbą apie moteris, kurios turi užsidirbti pačios, aš ramiai pritariau:

– Visiškai sutinku, Valdai. Ir vyrai turi. Kada paskutinį kartą dirbai?

Jis išraudo, pradėjo kažką aiškinti apie krizę, apie neteisingą valstybę ir apie tai, kad jo „projektai“ tuoj atsipirks. Aš jo nepertraukiau. Tik išklausiusi pasakiau, kad daugiau susitikinėti nenoriu, ir paprašiau grąžinti buto raktą, kurį jam buvau davusi „dėl patogumo“.

Jis paliko jį ant spintelės ir išėjo trenkdamas durimis.

Draugėms dabar sakau: vienatvė po penkiasdešimties nėra pati baisiausia. Daug blogiau, kai tavo savarankiškumą kažkas pamato ne kaip vertybę, o kaip galimybę gyventi tavo sąskaita.

Po metų

Praėjus metams, aš susipažinau su kitu vyru. Visai atsitiktinai, sporto klube, kur mes abu bandėme išmokti plaukti. Jis buvo paprastas statybų inžinierius, našlys, mažai kalbantis.

Per pirmą pasimatymą jis pats sumokėjo už kavą ir nepasakė nė vieno žodžio apie tai, kaip turi elgtis moterys. Per antrą paklausė, ar aš nesupyksiu, jei jis pasiūlys mokėti pusiau, nes nenori, kad jausčiausi skolinga. Per trečią jis papasakojo, kad jau trisdešimt metų dirba toje pačioje įmonėje ir kad kitais metais planuoja išeiti į pensiją ir pagaliau išmokti plaukti normaliai.

Aš juokiausi visą vakarą. Ne todėl, kad jis buvo juokingas. Todėl, kad pagaliau šalia buvo žmogus, kurio žodžiai sutapo su darbais.

Ženklai, kad naujas partneris ieško ne santykių, o išlaikymo

  • Dažnai „pamiršta“ piniginę arba siūlo dalintis išlaidomis taip, kad jam visada tenka mažiau.
  • Daug kalba apie projektus, bet nė vieno nebaigia. Darbo istorija miglota, o klausimai apie ją erzina.
  • Greitai kraustosi pas jus arba prašo raktų „dėl patogumo“.
  • Griežtai vertina kitus už tai, ką daro pats: kalba apie atsakomybę, bet jos neprisiima.

Vienas ženklas dar nieko nereiškia. Bet jei jų daug, verta sulėtinti tempą ir paklausti tiesiai.

*Taip pat skaitykite: Valentinai buvo 64-eri, kai sutiko našlį su dideliu namu*

Kaip jums šis straipsnis?

Laima Grigaitė

Gyvenimo istorijų redaktorė

Laima rašo gyvenimo istorijas apie šeimą, santykius, pinigus ir sprendimus, kurie keičia gyvenimą. Istorijose vardai ir atpažįstamos detalės pakeisti, kad žmonių nebūtų galima atpažinti.

Visi straipsniai

Daugiau skaitykite

Gyvenimo istorijos

Skaitomiausi

  1. Kefyras ir 1 kiaušinis: Vida iškepa visą kalną purių žagarėlių, kurie stalo nepasiekia
  2. Televizoriaus ekranas be dryžių ir dulkių: kaip jį valyti teisingai, kad nesugadintumėte matricos
  3. Daiva skardinių nebeišmeta: iš jų gimsta žvakidės, vazonai ir stalo organizatoriai, kurie atrodo kaip pirkti
  4. Indų kempinė yra viena purviniausių vietų virtuvėje: ką taupios šeimininkės naudoja vietoj jos
  5. Moliūgas ir varškė: „marmurinis“ apkepas toks gražus, kad Ona jį kepa vietoj šventinio torto
  6. Grietinė ir 2 bananai: šokoladinis desertas „Minutėlė“ be kepimo ir brangios grietinėlės