Telefoną padėjau ant stalo ekranu į viršų ir pasakiau:
– Pirmiausia noriu iškart paaiškinti, kokių reikalavimų turiu moteriai.
Ji nė nesutriko. Tik truputį pastūmė kapučino puodelį, lyg atlaisvintų vietą mano kalbai.
Mane vadina Gediminu, man penkiasdešimt septyneri. Per gyvenimą supratau vieną dalyką: mūsų amžiuje laikas yra brangus, todėl švaistyti jį nesėkmingiems pasimatymams neverta. Teisingiausia iškart pasakyti, ko moteris gali tikėtis ir su kokiomis sąlygomis jai teks sutikti. Argi ne sąžininga?
Bet geriau viską papasakosiu iš eilės.
Kaip susipažinome
Su Rima susirašėme pažinčių svetainėje. Jai buvo penkiasdešimt treji. Nuotraukoje ji stovėjo prie fontano, mėlyna suknele. Šypsena buvo ypatinga: lūpos beveik nesišypsojo, o akys švietė šiluma. Anketoje parašė: „Dirbu vaistininke, sūnus suaugęs, gyvenu viena, ieškau ramaus ir patikimo žmogaus“.
Na, tai kaip tik aš! Dvidešimt dvejus metus dirbau pamainos meistru šiluminėje elektrinėje, jau šešerius metus nerūkau, o alų geriu tik penktadieniais. Man atrodė, kad esu pats tinkamiausias kandidatas rimtiems santykiams.
Rašėmės maždaug dvi savaites. Rima rašė taisyklinga kalba ir santūriai, nežarstė šypsenėlių, o tai man iškart patiko. Pagalvojau, kad ji nuovoki moteris, kuri nelaksto padebesiais. Susitarėme susitikti šeštadienį kavinėje, garsėjančioje vyšniniais pyragaičiais.
Pasimatymas
Atėjau dešimt minučių anksčiau. Užsisakiau arbatos už 2,50 euro, nes kava ten kainavo tarsi pietūs valgykloje, o aš nebe tokio amžiaus, kad švaistyčiau pinigus. Atsisėdau prie lango ir žiūrėjau į duris.
Rima atėjo lygiai antrą valandą. Nedidelė, pilku paltu, šviesiais trumpai kirptais plaukais, ant nosies auksinės spalvos akiniai. Gyvai ji man patiko net labiau nei nuotraukoje. Tik žiūrėjo kažkaip pernelyg įdėmiai, tarsi gydytoja, kuri klauso paciento, o jis dar nežino, kokios ligos ieško.
Ji pasisveikino, nusivilko paltą, pasikabino ant kėdės atlošo, pati užsisakė kapučino ir pyragaitį. Aš nespėjau pasiūlyti.
Pirmas penkiolika minučių kalbėjomės apie nieką: apie orą, apie gatvių remontą, apie jos darbą vaistinėje. Rima pasakojo, kad pas ją nuolat ateina tos pačios pagyvenusios pirkėjos. Perka vaistus ir kartu išsamiai papasakoja apie savo negalavimus. Ji išklauso, nes, anot jos, kažkas juk turi.
Linksėjau, bet mintyse jau skubinau pokalbį. Užteks, galvojau, apie smulkmenas. Mes suaugę žmonės, mums nebe dvidešimt, kad mėnesiais vaikščiotume aplink vienas kitą.
Tada ištraukiau telefoną.
Sąrašas
Sąrašą susidariau dar pavasarį. Padariau tai ne iš nuobodulio. Paskatino du nesėkmingi pažinties atvejai, kuriems išleidau po tris mėnesius. Viena moteris nenorėjo kraustytis ir norėjo gyventi tik savo bute. Kita, paaiškėjo, nemokėjo išvirti barščių, o kai man tai pasakiau, dar ir įsižeidė.
Po to nusprendžiau: užtenka. Jokių netikėtumų po kelių mėnesių. Tegul moteris iškart žino, ko tikiuosi iš bendro gyvenimo.
Atidariau telefono užrašus ir ėmiau skaityti ramiu balsu, kaip per darbo pasitarimą.
Pirma. Maistas. Ant stalo kiekvieną dieną turi būti pirmas patiekalas, antras ir kompotas. Jokių sriubų iš maišelių ar pusfabrikačių. Dvidešimt aštuonerius metus valgiau normalų namų maistą ir dabar nesiruošiu gadinti skrandžio nežinia kuo.
Rima nieko neatsakė. Pakėliau akis ir pamačiau, kad ji stebi mane per puodelio kraštą.
Antra. Tvarka namuose. Nesu netvarkingas, bet dirbu pamainomis ir grįžtu pavargęs. Todėl noriu, kad butas būtų sutvarkytas, daiktai savo vietose, skalbiniai išlyginti, o marškiniai kabėtų ant pakabų.
Trečia. Jokių barnių su riksmais. Su buvusia žmona jau gavau skandalų visam likusiam gyvenimui. Jei moteriai kas nors netinka, tegul ramiai paaiškina. Jokio durų trankymo ir valandų užsidarymo vonioje.
Čia trumpam sustojau. Prisiminiau Liudą. Su ja gyvenome dvidešimt aštuonerius metus, bet prieš ketverius metus ji staiga susikrovė du krepšius ir išvažiavo pas seserį. Pasakė tik, kad daugiau taip negali ir yra labai pavargusi. Nuo ko, ji nepaaiškino. Iki šiol nesuprantu, ko jai trūko. Juk visą uždarbį nešdavau namo.
Ketvirta. Išlaidos. Viską dalijame per pusę: komunalinius, maistą, buitį. Nesiruošiu būti rėmėju ir išlaikyti suaugusio žmogaus. Dabar visi gali dirbti ir uždirbti.
Penkta. Mano žvejyba. Nuo gegužės iki spalio kiekvieną savaitgalį praleidžiu prie Neries ar ežero. Tai mano pomėgis ir poilsis, todėl aptarinėti ar atšaukti jo nenoriu. Nereikia skambinti, skųstis ir priekaištauti, kad likusi namuose viena.
Toliau punktai pasipylė vienas po kito. Pasakiau, kad kas sekmadienį važiuosime pas mano mamą. Jai aštuoniasdešimt dveji ir labai džiaugiasi mūsų vizitais, ypač kai atvežame naminių pyragų. Paaiškinau, kad telefonas yra asmeninis daiktas ir niekas neturi skaityti mano žinučių. Dar vienas reikalavimas buvo apie išvaizdą: moteris turi ja rūpintis, nes man irgi norisi eiti šalia patrauklios žmonos, o ne jaustis nejaukiai gatvėje. Ir apie vaikus: suaugę sūnūs ir dukros turi patys tvarkyti savo gyvenimą, o ne kreiptis į mamą pinigų.
Iš viso susidarė vienuolika punktų. Baigęs padėjau telefoną, atsilošiau ir pažiūrėjau į Rimą. Mano nuomone, viskas pasakyta labai aiškiai. Nieko sudėtingo nepraašiau.
Rimos atsakymas
Rima lėtai nusiėmė akinius, sudėjo ir padėjo prie lėkštutės. Dabar žiūrėjo be stiklų, o aš pamačiau jos akis: šviesiai pilkas, beveik permatomas.
– Pasakyk bent vieną priežastį, kodėl man reikalingas?
Ji ramiai perėjo į „tu“, tarsi pažinotume vienas kitą daug metų. Aš nusišypsojau sau. Na štai, pagalvojau, prasideda. Dabar bandys patikrinti mano atsparumą.
– O tu manai, kad vyras namuose neturi duoti moteriai nieko?
– Noriu išgirsti, ką tu gali duoti man. Ne bendromis frazėmis, o konkrečiai.
Gerai, jei jai reikia pavyzdžių, galiu išvardyti. Pradėjau lankstyti pirštus.
– Galiu pritvirtinti lentyną, pakeisti čiaupą, sutaisyti rozetę ar pakabinti sietyną. Jei turi automobilį, galiu pažiūrėti, kas jam yra. Aš išmanau techniką. Galiu panešti sunkius daiktus, padėti ūkyje. Galų gale šalia bus vyro petys! Ar supranti, kiek ramiau moteriai, kai namuose yra vyras?
– Dar ką nors?
– Nerūkau ir negeriu. Na, penktadieniais išgeriu alaus, bet tai juk nesiskaito. Į kairę nevaikštau, moterų nesivaikau, rankos nekeliu. Į rankas gaunu 1 700 eurų, darbas nuolatinis, oficialus.
Man atrodė, kad išvardijau gana solidžius privalumus. Daug dabar rasite vyrų virš penkiasdešimties, kurie negeria, neturi romanų ir pats gali pataisyti, kas sugedo?
Rima linktelėjo, tarsi mintyse pažymėtų sąraše. Vėl užsidėjo akinius.
– Gerai. Paskaičiuokime.
Tada ėmė narstyti mane. Taip pat nuosekliai, kaip aš ką tik skaičiau savo reikalavimus.
– Lentyną aš jau seniai pritvirtinau pati: turiu suktuvą, sūnus padovanojo gimtadienio proga. Santechniką iškviečiu, kai reikia pakeisti čiaupą. Tai kainuoja apie dvidešimt eurų vienam vizitui, maždaug kartą per trejus metus. Sietyną man taip pat pakabino tas pats meistras. Automobilį turiu, bet jį prižiūri servisas, ten, atleisk, išmano geriau nei tu. O sunkius pirkinius man atveža iki durų, kurjeris paima kelis eurus.
Norėjau įsiterpti, bet ji pakėlė ranką.
– Palauk. Dar nebaigiau. Tai pasirodo, po darbo vaistinėje turiu kasdien grįžti namo ir virti tau pirmą, antrą ir kompotą. Tada tvarkyti, skalbti, lyginti tavo marškinius. Mokėti pusę komunalinių ir maisto. Kiekvieną sekmadienį kepti pyragus ir vežti tavo mamai. O vasarą likti viena namuose, kol tu ilsiesi prie ežero. Ar teisingai supratau tavo sąlygas?
– Na, tu viską kažkaip savaip pavaizdavai…
– Nieko nepakeičiau. Tiesiog pakartojau tai, ką išgirdau iš tavęs.
Ji ramiai gurkštelėjo kapučino. Aš žiūrėjau ir niekaip nesupratau, ko ji siekia. Juk reikalavimai visai paprasti! Argi taip negyvena normalios šeimos? Mano mama visada tvarkė namus, ir močiutė niekada nesiskundė. Niekas nekėlė tokių pokalbių.
– Rima, tu tiesiog mane neteisingai supranti. Juk neprašau nieko ypatingo. Tai paprastos buitinės pareigos. Taip ir atrodo normalus šeimos gyvenimas.
– Gediminai, normalus šeimos gyvenimas yra tada, kai abu rūpinasi vienas kitu. O tavo variante viską turi daryti viena moteris, o vyras kartą per pusmetį gali prisukti kokią lentyną. Tu ką tik perskaitei man darbo skelbimo sąlygas. Man siūloma būti virėja, valytoja ir skalbėja, dar ir atiduoti pusę algos į bendrą biudžetą. O ką šioje šeimoje darysi tu?
Tai jau tikrai mane užkabino.
Juk atėjau ne tokio pokalbio. Norėjau pasielgti sąžiningai, atvirai ir suaugusiųjų būdu. Kiti vyrai per pirmus pasimatymus perka gėles, kviečia į brangius restoranus, pasakoja gražias istorijas. O po mėnesio paaiškėja, kad jie jau turi žmoną ar tris vaikus ir alimentus. Aš iškart viską pasakiau kaip yra, nieko neslėpiau. O vietoj padėkos klausausi pamokslų kaip mokinukas!
– Žinai, ką pasakysiu? – pasilenkiau per stalą. – Todėl jūs, moterys, iki penkiasdešimties ir lieka be vyrų. Per daug proto atsirado, viską matuojate, skaičiuojate. Bet vyras ne skaičiuotuvas. Jis namuose reikalingas tam, kad moteris jaustųsi apsaugota ir žinotų, kad turi ant ko pasikliauti.
– Ant žmogaus, kuris visą vasarą sėdi prie ežero?
– Nereikia kabinėtis prie mano žvejybos!
Paskutinius žodžius pasakiau garsiau, nei norėjau. Prie gretimo stalo sėdintys žmonės atsisuko, o jauna padavėja su padėklu sustojo vietoje.
Rima nepakėlė balso. Sėdėjo tiesiai ir laikė puodelį abiem rankomis.
Sąskaita
Po pokalbio nuščiuvome. Už lango pradėjo kristi šlapias sniegas, pirmasis šiemet. Praeiviai skubėjo, slėpdami veidus nuo šaltų kruopelių. Trumpam susimąsčiau: gal tikrai paskubėjau? Gal reikėjo pirma kelis kartus pakviesti Rimą į kiną, pasikalbėti ramiau, o tik paskui pereiti prie rimtų klausimų?
Bet greitai šią mintį atmečiau. Ne, nusprendžiau. Jei moteris jau per pirmą susitikimą taip neigiamai priima protingus reikalavimus, ko galima tikėtis vėliau?
Netrukus priėjo padavėja ir padėjo tarp mūsų sąskaitos aplanką. Atsivertęs pamačiau: mano arbata 2,50, Rimos kapučinas 3,80, pyragaitis 2,90. Iš viso 9,20.
Ištraukiau savo 2,50 ir pasakiau:
– Susimokėkime kiekvienas už savo užsakymą. Juk išlaidas dalijame per pusę.
Žinoma, pajuokavau. Nors, jei tiksliai, tik iš dalies. Už pyragaitį neprašiau mokėti, tai kodėl turėčiau mokėti už jį? Ir kodėl turėčiau mokėti už kapučiną už 3,80, jei buvo galima užsisakyti arbatą, kuri daugiau nei pusantro karto pigesnė?
Rima nieko nesakė. Išsitraukė piniginę, padėjo banknotą į aplanką ir mostu parodė padavėjai, kad grąžos nereikia. Pasirodo, sumokėjo už viską, taip pat ir už mano arbatą.
O mano 2,50 euro liko suspausti delne.
Rima atsistojo, paėmė paltą ir užsisegė visas sagas. Pažiūrėjo į pinigus mano rankoje, paskui į mane.
– Pasidėk. Laikyk tai mano įnašu į bendrą biudžetą. Daugiau tokio nebus.
Norėjau atsakyti, kad man nereikia jos išmaldos. Bet ji jau buvo pasilenkusi arčiau ir tyliai, kad išgirstų tik aš, pasakė:
– Žinai, kas tu esi, Gediminai? Tu ne vyras. Tu išlaikytinis su meškere.
Ji išsitiesė ir nuėjo link durų. Virš durų suskambo varpelis. Pro stiklą dar kelias sekundes mačiau jos pilką paltą, kol jis pasimetė tarp praeivių ir šlapio sniego.
– Pati tokia… – sumurmėjau į tuštumą.
Gretimo stalo lankytojai susižvalgė, o ten sėdinti mergina uždengė burną delnu, bandydama susitvardyti nesijuokti. Aš išgėriau likusią šaltą arbatą iki dugno. Vis dėlto ji jau buvo apmokėta, nenorėjau jos palikti.
Namuose
Namo nuėjau pėsčiomis. Kelias užtruko apie keturiasdešimt minučių per purviną rudens pliurzą, bet nereikėjo mokėti už autobusą ir kiek išsivėdinau galvą.
Visą kelią mintyse kartojau pokalbį. Išlaikytinis! Kaip ji išdrįso mane taip pavadinti? Mane, kuris nuo aštuoniolikos metų sąžiningai dirba ir niekada negyveno svetimų sąskaita! Net po skyrybų nenustojau tvarkytis namuose. Liudai savo rankomis įrengiau virtuvę: pakabinau lentynas, keičiau maišytuvą, dėjau grindjuostes. Ir po viso to mane vadina išlaikytiniu?
Kai grįžau, bute buvo tylu. Po skyrybų mano dviejų kambarių butas atrodo tuščias ir neįprastai aidintis, nors didžiąją dalį daiktų pasilikau. Liuda tuos savo išsivežė, kai išėjo.
Rimtai gaminti nesinorėjo. Išsiėmiau iš šaldiklio pakelį koldūnų, išvirinau, įdėjau grietinės ir pavalgiau tiesiai iš puodo.
Paskui paskambinau mamai. Viską papasakojau nuo pradžios iki galo, nieko neslėpdamas ir nebandydamas pasirodyti geresnis.
– Viską teisingai pasakei, sūneli, – atsakė mama. Iš balso supratau, kad ji nepritariamai purto galvą. – Dabar jos visos išlepusios. Ir tavo Liuda tokia buvo: vis ko nors jai trūko. Nieko, dar sutiksi gerą, normalią, šeimininkišką moterį.
Štai taip! Mamai aštuoniasdešimt dveji, ji matė visko ir gerai supranta žmones. Jei net ji sako, kad elgiausi teisingai, vadinasi, taip ir yra.
Prieš miegą vėl atidariau telefono užrašus ir radau savo sąrašą. Atidžiai perskaičiau visus vienuolika reikalavimų. Nieko perdėto neradau. Patikrinau kiekvieną punktą taip pat kruopščiai, kaip pamainos metu tikrinu prietaisus. Maistas, tvarka namuose, ramus bendravimas, lygus dalyvavimas išlaidose, žvejyba: paprasčiausi dalykai, be kurių normalus šeimos gyvenimas neįmanomas.
Ir tada man šovė dar viena mintis. Sąrašo pabaigoje pridėjau dvyliktą reikalavimą: „Be išdidumo. Kad nemanytų, jog protingesnė už visus.“
Po trijų savaičių
Praėjo trys savaitės. Dabar susirašinėju su dviem moterimis: vienai penkiasdešimt penkeri, kitai penkiasdešimt vieneri. Sąrašo laiškuose jiems dar nesiunčiu. Noriu palaukti asmeninio susitikimo ir pažiūrėti į jų reakciją, kai perskaitysiu viską balsu, žiūrėdamas tiesiai į akis.
Kartais vis dėlto prisimenu Rimą. Turbūt sėdi vienų vienas bute, pati susitvarko su suktuvu ir kviečia santechniką už dvidešimt eurų. Na ką, tegul gyvena kaip nori. Tai jos pasirinkimas. Aš iš savo pusės nieko neslėpiau ir sąžiningai pasakiau, kokių santykių noriu.
O dabar paaiškinkite man: ar aš išties reikalavau ko nors neįmanomo? Negeriu, nevaikštau į šoną, moku dirbti rankomis, gaunu oficialų atlyginimą. Ir už visa tai mane išvadino išlaikytiniu. Tikrai, išlaikytiniu!
Nieko baisaus. Dar ateis ir mano eilė sutikti vertą moterį. O reikalavimų sąrašą jau turiu paruoštą.






