Mediena – nuostabi medžiaga. Gyva, šilta, graži. Bet ji neatleidžia klaidų. Netinkamai pasirinktos ar blogai sumontuotos dailylentės po kelerių metų pradeda skelti, pilkėti, pūti. Ir tada belieka stebėtis: „Juk turėjo laikyti ilgiau.”
Dažniausiai taip nutinka ne dėl prastos medienos. O dėl sprendimų, kuriuos padarėme patys.
Renkamės tik pagal kainą
Pats dažniausias scenarijus. Statybų parduotuvėje stovi trys krūvos dailylenčių. Viena kainuoja dešimt eurų už kvadratą, kita – penkiolika, trečia – dvidešimt. Skaičiuojame kvadratūrą, dauginame, išsigąstame ir imame pigiausią.
Po dvejų metų ta pigioji atrodo taip, kaip brangioji atrodytų po dešimties.
Dailylentės kaina nėra atsitiktinė. Ji atspindi medienos rūšiavimą, džiovinimo kokybę, apdorojimą. Pigiausiose daugiau šakų, didesnis drėgnis, netolygesnė struktūra. Jos skirtos pagalbinėms patalpoms, ne fasadui.
Tai nereiškia, kad būtina pirkti brangiausią. Bet suprasti, už ką mokate – būtina.
Ignoruojame drėgnumo rodiklį
Mediena turi būti išdžiovinta iki 12–18 procentų drėgnumo, priklausomai nuo paskirties. Šlapia mediena – pigi mediena. Ir labai problematiška.
Kai šlapia dailylentė sumontuojama ir pradeda džiūti, ji traukiasi. Atsiranda tarpai, lenta deformuojasi, vinys ar sraigtai pradeda kyšoti. Po metų siena atrodo kaip po žemės drebėjimo.
Prieš pirkdami paklauskite drėgnumo rodiklio. Jei pardavėjas nežino arba negali pamatuoti – tai jau signalas.
Lauke montuojame vidaus dailylentes
Vidaus ir lauko dailylentės – ne tas pats. Lauko sąlygos reikalauja storesnio profilio, geresnės impregnacijos, tinkamesnės medienos rūšies.
Medinės dailylentės vidaus apdailai dažnai būna plonesnės, švelnesnio profilio, skirtos stabiliai aplinkai be drastiškų temperatūros šuolių. Išnešus jas į lauką, rezultatas nuvilia greitai.
Tas pats galioja atvirkščiai – lauko dailylentės viduje atrodys per grubiai ir bus brangesnės nei reikia.
Pamirštame ventiliaciją
Štai kur žlunga daugelis fasadų. Dailylentės pritvirtinamos tiesiai prie sienos, be oro tarpo. Drėgmė kaupiasi tarp medienos ir pagrindo, neturi kur išgaruoti – ir prasideda puvimas iš vidaus.
Tinkamas montavimas reikalauja ventiliacinio tarpo. Tai papildomos latos, papildomas darbas, papildomos išlaidos. Bet tai ir papildomi dešimtmečiai tarnavimo.
Ypač svarbu tai senesniuose namuose, kur sienos „kvėpuoja” kitaip nei moderniose konstrukcijose.
Taupome ant impregnanto
Mediena lauke turi būti apsaugota. Nuo drėgmės, nuo UV spindulių, nuo pelėsių ir grybų. Tai daro impregnantai, lazūros, alyvos.
Taupymas čia – trumparegiškas. Neapdorota mediena per porą metų pradeda pilkėti ir skaidytis. Apdorota – išlaiko spalvą ir struktūrą gerokai ilgiau.
Be to, svarbu kas kelerius metus atnaujinti apsaugą. Tai ne vienkartinis veiksmas, o priežiūros dalis. Kaip automobilio plovimas ar dantų valymas – nesibaigiantis, bet būtinas.
Montuojame bet kokiu oru
Mediena reaguoja į temperatūrą ir drėgmę. Montuoti per lietų – akivaizdi klaida. Bet montuoti per karščius ar šalčius – irgi ne idealu.
Geriausia temperatūra montavimui – nuo 10 iki 20 laipsnių, kai mediena elgiasi stabiliai. Per karštą dieną ji išsiplečia, per šaltą – susitraukia. Sumontuotas „ne tuo momentu” fasadas vėliau pradeda „gyventi” – atsiranda tarpų arba lentų spaudimas.
Todėl ir rekomenduojama planuoti montavimą pavasarį ar ankstyvą rudenį, kai temperatūros švelnesnės.
Kaip išvengti visų šių klaidų
Formulė paprasta: skirti laiko prieš perkant.
Pasikalbėti su tiekėju – ne tik apie kainą, bet apie drėgnumą, kilmę, paskirtį. Paskaityti, pasikonsultuoti, palyginti. Susiplanuoti montavimo laiką, pasiruošti tinkamus įrankius ir medžiagas.
Skubėjimas visada kainuoja brangiau nei atrodo. O gerai padaryta mediena džiugins dešimtmečius – ir akis, ir širdį.