Rudenį šliužai niekur nedingsta be pėdsako. Suaugę kenkėjai slepiasi drėgnose, nuošaliose vietose, o dirvoje ir po augalų liekanomis lieka jų kiaušinėlių dėtys. Pavasarį, vos tik nusistovi tinkami orai, iš jų išsirita nauja karta – ir ji pirmiausia puola jaunus kopūstų, salotų bei braškių lapelius.
Todėl su šliužais geriausia kovoti ne tada, kai jie jau graužia derlių, o dar rudenį. Darbų nedaug, jie nereikalauja nei brangių priemonių, nei chemijos, tačiau jų nauda pavasarį būna akivaizdi. Daugelis daržininkų šiuos paprastus žingsnius praleidžia, o paskui gegužę stebisi, iš kur staiga atsirado tiek gleivėtų svečių.
1. Pašalinkite nuo lysvių viską, po kuo gali slėptis šliužai
Pradėkite nuo lentų, senų vazonų, permirkusio kartono, piktžolių krūvelių ir pūvančių daržovių. Būtent tokiose vietose ilgai laikosi drėgmė, kurią šliužai taip mėgsta.
Ypač atidžiai apžiūrėkite plotus prie kopūstų lysvių, braškynų ir komposto krūvų – ten šliužai vasarą dažniausiai ir šeimininkauja.
Sveikus augalų lapus ir stiebus galima mesti į tinkamai įrengtą kompostą. O augalų liekanas, kuriose matyti daug šliužų ar jų kiaušinėlių, geriau surinkti ir pašalinti atskirai, kad kenkėjai su kompostu vėl nepatektų į lysves. Neužmirškite ir šiltnamio kampų bei vietų po statinėmis su lietaus vandeniu – ten drėgna net sausiausią rudenį.
2. Suraskite ir sunaikinkite kiaušinėlių dėtis
Tai vienas naudingiausių rudens darbų, nors apie jį pagalvoja retas daržininkas.
Šliužų kiaušinėliai atrodo kaip nedideli permatomi arba balsvi rutuliukai, sugulę krūvelėmis. Jų galima rasti po akmenimis, lentomis, žemės grumstais ir kitose drėgnose slėptuvėse. Viena tokia krūvelė – tai dešimtys būsimų šliužų.
Radę dėtį, surinkite ją kartu su aplinkine žeme ir sunaikinkite. Nepalikite kiaušinėlių šalia lysvių – kitaip pavasarį visas darbas nueis perniek.
3. Supurenkite viršutinį dirvos sluoksnį
Nuėmę derlių, atsargiai supurenkite žemę, ypač tose vietose, kur vasarą šliužų buvo daugiausia.
Taip dalis dėčių atsidurs paviršiuje ir taps lengvu grobiu paukščiams bei kitiems natūraliems kenkėjų priešams – juodiesiems strazdams, ežiams, rupūžėms ir net vištoms, jei jas laikote. Užėjus šaltiems ir sausiems orams, dalis kiaušinėlių gali žūti ir savaime.
Tačiau giliai perkasti viso daržo vien dėl šliužų nereikia. Tai ardo dirvos struktūrą ir trikdo naudingų organizmų gyvenimą, o jie jūsų darže dirba ištisus metus.
4. Prieš šalnas pasidarykite paprastų spąstų
Kol šliužai dar aktyvūs, vakare ant drėgnos žemės padėkite kelias lentas arba tvirto kartono gabalus. Tiks ir apversti seni vazonai ar sudrėkinti maišai.
Per naktį kenkėjai mėgsta susirinkti po tokiomis priedangomis. Rytą jas pakelkite, surinkite šliužus ir pašalinkite juos iš sklypo.
Kartokite kelias dienas iš eilės. Spąstus ypač verta patikrinti po lietaus – tada laimikis būna gausiausias. Kuo daugiau suaugusių šliužų surinksite dabar, tuo mažiau dėčių jie spės palikti žiemai.
5. Nesudarykite šliužams idealių sąlygų žiemoti
Jei sklype nuolat guli šlapios piktžolių krūvos, lentos ir storas pūvančios augalijos sluoksnis, kenkėjams lengva rasti, kur pasislėpti nuo šalčio.
Sutvarkykite nereikalingą šlamštą, praretinkite užžėlusius lysvių pakraščius ir pasirūpinkite, kad nusitekėtų vandens perteklius.
Vis dėlto sodo iki plikos žemės išvalyti nereikia. Naudingiems vabzdžiams taip pat reikia žiemojimo vietų. Tvarką geriau palaikyti būtent prie tų lysvių, kur šliužai labiausiai kenkė.
O ar verta barstyti žemę druska ar kalkėmis?
Druskos naudoti nepatariama. Ji žaloja augalus, blogina dirvos būklę ir gali pakenkti naudingiems dirvos organizmams – tokia žala neretai būna didesnė nei pačių šliužų padaryta.
Kalkių taip pat nevertėtų barstyti vien tam, kad sunaikintumėte šliužus. Jos pirmiausia naudojamos dirvos rūgštingumui reguliuoti, ir tik tada, kai to iš tiesų reikia.
Kada geriausia imtis šių darbų?
Tinkamiausias metas – nuo rugsėjo pabaigos iki pirmųjų nuolatinių šalnų, kol žemė dar neįšalusi, o šliužai vis dar aktyvūs šiltesniais vakarais. Spalį ir lapkričio pradžioje jie ieško, kur įsikurti žiemai, todėl būtent tada lengviausia juos rasti ir surinkti.
Patogu darbus suskirstyti per kelis savaitgalius: pirmą kartą sutvarkyti slėptuves ir patikrinti dėtis, antrą – supurenti dirvą, o tarp jų kelis vakarus paeiliui dėlioti spąstus. Kas rudenį pakartoti tokį nedidelį ciklą užtrunka vos kelias valandas, tačiau po poros sezonų skirtumas lysvėse būna ryškus.
Svarbiausia – neatidėti visko pavasariui
Rudeninis slėptuvių tvarkymas, kiaušinėlių paieška ir reguliarus šliužų rinkimas gali gerokai sumažinti jų skaičių kitą sezoną. Visiškai garantuoti, kad kenkėjų neliks, neįmanoma – jie gali atšliaužti iš kaimyninių sklypų. Tačiau keli rudenį skirti vakarai pavasarį sutaupys daug nervų ir išsaugos ne vieną kopūsto galvą.