Su Tomu susirašinėjom porą savaičių. Jis atrodė protingas, linksmas, be pretenzijų. Kai pakvietė vakarienės, pasirinkau jaukų restoranėlį Vilniaus senamiestyje, kuriame pati buvau kelis kartus. Ne prabangų, bet ir ne greito maisto vietą.
Atsisėdom, padavėja atnešė meniu. Tomas jį atsivertė, perbėgo akimis ir tyliai, bet aiškiai pasakė:
„40 eurų už vakarienę? Už tiek aš visą savaitę maisto nuperku.“
Pajutau, kaip man įkaito skruostai. Tą akimirką mintyse jį jau buvau nurašiusi. Šykštus, galvojau. Ir dar nemandagus, jei tokius dalykus sako per pirmą pasimatymą.
Vakarienė, kurios nesitikėjau
Bet tada jis padarė tai, ko nesitikėjau. Užvertė meniu, nusišypsojo ir pasakė:
„Atsiprašau, čia ne tau. Užsisakyk, ko tik nori. Aš tiesiog niekada nemokėjau apsimetinėti.“
Užsisakiau žuvies, jis – sriubos ir karštą patiekalą. Kalbėjomės apie darbą, keliones, mėgstamas knygas. Pokalbis ėjo lengvai, ir po kokio pusvalandžio jau buvau pamiršusi tą nejaukų sakinį.
Kai atnešė sąskaitą, iš įpratimo išsitraukiau kortelę. Tomas švelniai pastūmė mano ranką.
„Kvietiau aš. Pasakiau, kas galvoje, bet tai nereiškia, kad dabar dalinsimės.“
Paaiškinimas
Po vakarienės ėjom pasivaikščioti palei Vilnelę. Tada jis pats pradėjo kalbėti apie tą restorane ištartą frazę.
Prieš dvejus metus mirė jo tėtis. Mama po insulto nebegali gyventi viena, todėl jau pusantrų metų ji gyvena globos namuose netoli Trakų. Tomas už juos moka pats. Tai suryja beveik pusę jo atlyginimo.
„Todėl aš skaičiuoju kiekvieną eurą. Ne todėl, kad gailiu. Tiesiog žinau, kiek kainuoja mėnuo mamos priežiūros, ir kartais galvoje tai susiveda su viskuo. Galėjau nieko nesakyti ir apsimesti, kad viskas gerai. Bet jei kada nors būsim kartu, vis tiek apie tai sužinotum. Geriau iš karto.“
Ėjau šalia ir galvojau, kaip greitai buvau jį pasmerkusi. Dėl vieno sakinio. Nežinodama nieko apie jo gyvenimą.
Grįžusi namo paskambinau draugei Laurai. Papasakojau viską nuo pradžių: ir apie tą sakinį prie meniu, ir apie tai, kaip jį jau buvau mintyse išbraukusi.
„Na, ir ką? Vis tiek keistas pradžiai“, – pasakė ji. – „Normalūs vyrai tokių dalykų nesako.“
Gal ir nesako. Bet aš per savo gyvenimą buvau sutikusi ne vieną „normalų“ vyrą, kuris per pirmą pasimatymą užsakydavo brangiausią vyną, o po mėnesio paaiškėdavo, kad gyvena iš paskolų ir skolinasi net iš savo mamos. Tomas bent jau pasakė tiesą. Ir pasakė ją ne tam, kad sumokėčiau aš.
Antras pasimatymas
Kitą kartą jo kvietimo nebelaukiau. Pasikviečiau pas save. Nupirkau bulvių, mėsos, svogūnų, ir visą vakarą kartu darėm cepelinus. Jis jų nebuvo daręs nuo vaikystės, kai padėdavo mamai. Pusė išėjo kreivi, vienas virdamas sprogo, o mes juokėmės taip, kad kaimynė pabeldė į sieną.
Vakarienė kainavo gal 12 eurų, bet buvo geresnė už bet kurį restoraną.
Po poros mėnesių Tomas pasiūlė kartu nuvažiuoti pas jo mamą. Nerimavau, nežinojau, ką vežti, kaip elgtis. Galiausiai iškepiau obuolių pyragą.
Jo mama, maža žilaplaukė moteris, sunkiai kalbėjo, bet akys buvo labai gyvos. Kai Tomas jai pristatė mane, ji ilgai žiūrėjo, paskui paėmė mano ranką ir lėtai pasakė: „Jis geras. Tik per daug viską skaičiuoja.“ Tomas nusijuokė, o man ašaros pasruvo pačios.
Tą dieną supratau, iš kur jis išmoko būti toks atviras. Ir kodėl jam taip svarbu nieko neslėpti.
Ką iš to išmokau
Dažnai sakoma, kad iš pirmo pasimatymo daug ką galima suprasti apie žmogų. Iš dalies tai tiesa. Tik kartais suprantame ne tai, ką reikėtų.
Žmogus, kuris garsiai pasako, kad kainos jam didelės, bet vis tiek sumoka ir neleidžia tau jaustis nepatogiai, nėra šykštus. Jis tiesiog sąžiningas. Ir galbūt nešioja naštą, apie kurią dar nedrįso papasakoti.
Šykštumą pamatyti nesunku: jis matyti tada, kai žmogus gailisi kitam, bet ne sau. Tomas gailėjosi sau, bet ne man. O tai visai kas kita.
Dar vienas dalykas, kurį supratau: pinigai per pasimatymus mums dažnai reiškia ne pinigus. Brangus restoranas atrodo kaip ženklas, kad tave vertina. O iš tiesų vertinimą parodo ne sąskaitos suma, o tai, ar žmogus su tavimi atviras, ar jis klauso ir ar nori, kad tau būtų gera. Tą vakarą prie Vilnelės man buvo geriau nei bet kuriame prabangiame restorane.
Laura, beje, savo nuomonę pakeitė. Kai susipažino su Tomu per mano gimtadienį, vėliau parašė man tik vieną žinutę: „Atsiprašau. Jis tikrai geras.“ Iš Lauros tokie žodžiai reiškia labai daug.
Su Tomu susitikinėjam jau pusę metų. Restoranuose lankomės retai. Ir man to visiškai nereikia.