Su Vytautu mus supažindino bendra pažįstama. Jai atrodė, kad mes puikiai tiksime: abu vieni, abu dirbam, abu mėgstam pasivaikščiojimus. Jam buvo 57, man – 54. Po skyrybų praėjo devyneri metai, ir per tą laiką išmokau gyventi taip, kaip noriu pati.
Pirmas pasimatymas buvo malonus. Jis pasakojo apie savo sodą Kauno pakraštyje, apie anūką, apie tai, kaip pats perdažė namo fasadą. Antrą kartą nuėjom į kiną. Ir vis dėlto kažkas jau tada kirbėjo: kai pasakiau, kad šeštadieniais dainuoju chore, jis nusijuokė ir paklausė, ar tai ne „bobučių būrelis“.
Po skyrybų pirmus kelerius metus buvo sunku. Dukra tuo metu studijavo Vilniuje, namai atrodė per dideli ir per tylūs. Bet palaipsniui atradau dalykų, kurių anksčiau nespėdavau: pradėjau dainuoti chore, su seserimi kasmet einam į kelių dienų žygį, išmokau pati keisti padangas ir susitvarkyti su mokesčių deklaracija. Kai pažįstama pasiūlė susitikti su Vytautu, pagalvojau: kodėl gi ne? Nieko neprarasiu.
Sesuo tik kilstelėjo antakį. „Tik nepamiršk, kad tau nereikia žmogaus, kuris tave išgelbės“, – pasakė ji. Tada nusijuokiau. Vėliau prisiminiau tuos jos žodžius ne kartą.
Trečias pasimatymas
Susitikom kavinėje Laisvės alėjoje. Vytautas iš karto pradėjo planuoti: sekmadienį važiuosim pas jo mamą į sodą, padėsim sukasti lysves, paskui pietūs.
Pasakiau, kad sekmadienį negaliu. Su seserimi jau prieš mėnesį suplanavome žygį palei Nemuną, nusipirkom bilietus į Birštoną. Pasiūliau susitikti kitą savaitgalį.
Jis padėjo puodelį ir pažiūrėjo į mane taip, kaip mokytojas žiūri į neklusnų mokinį.
„Rita, pasakysiu tiesiai. Tau 54. Ką tu dar susirasi savo metuose? Turėtum džiaugtis, kad apskritai kas nors pakvietė, o ne kaprizus rodyti.“
Prisipažinsiu, akimirką net nežinojau, ką atsakyti. Ne todėl, kad jo žodžiai mane įskaudino. Tiesiog supratau, kad šis žmogus visą laiką žiūrėjo į mane kaip į paskutinę galimybę. Ir manė, kad aš į save žiūriu taip pat.
Mano atsakymas
Neužsipliekiau ir nepradėjau aiškintis. Atsakiau ramiai:
„Žinai, Vytautai, aš nieko neieškau. Ieško tie, kuriems kažko trūksta. Man gyvenime netrūksta nieko: turiu darbą, kurį mėgstu, sesę, drauges, chorą ir planų kitiems metams. Aš tik žiūriu, ar šalia atsiras žmogus, su kuriuo tas gyvenimas taptų dar gražesnis. Tu kol kas ne iš tų.“
Pasikviečiau padavėją, susimokėjau už savo kavą ir išėjau. Jis taip ir liko sėdėti su pusiau išgerta kava ir, regis, pirmą kartą tą vakarą nežinojo, ką pasakyti.
Kas buvo po to
Vakare jis parašė. Iš pradžių – kad aš per daug jautriai viską priimu. Po valandos – kad jis „ne tai turėjo omenyje“. Dar vėliau – kad sekmadienį vis tiek galėčiau atvažiuoti, jei grįšiu anksčiau.
Neatsakiau. Ne iš pykčio. Tiesiog jau viską pasakiau kavinėje.
Sekmadienį su seserimi nuėjom tuos dvidešimt kilometrų. Buvo vėjuota, sušlapom kojas, valgėm sumuštinius ant suoliuko prie upės ir juokėmės kaip mokyklos laikais. Grįžusi namo supratau, kad nė karto nepagalvojau apie Vytautą.
Kitą savaitę Vytautą sutikau parduotuvėje. Jis linktelėjo, bet nepriėjo. Pažįstama vėliau papasakojo, kad jis jai skundėsi: esą aš „per daug išrankiai“ elgiuosi ir „su tokiu charakteriu ilgai būsiu viena“.
Ji klausė, ar man nepikta. Atsakiau, kad ne. Kartais žmonės pasako apie save daugiau, nei nori. Jo žodžiai apie mano charakterį man tik patvirtino, kad pasielgiau teisingai.
Ką supratau
Draugės vėliau klausinėjo, ar nebuvau per griežta. Gal jis tiesiog nemokėjo pasakyti, kad nori dažniau matytis?
Galbūt. Bet žmogus, kuris pradeda nuo „ką tu dar susirasi“, iš tikrųjų sako kai ką kita: „turėtum būti dėkinga, kad tave kas nors pasirinko“. O santykiai, kuriuose vienas turi būti dėkingas, kad apskritai yra pasirinktas, mano amžiuje man nebeįdomūs.
Po penkiasdešimties daug kas keičiasi. Nebereikia niekam įrodinėti, kad esi pakankamai graži, protinga ar įdomi. Nebereikia tenkintis tuo, kas pasitaikė, vien todėl, kad „laikas bėga“. Laikas bėga visiems, ir būtent todėl jo gaila švaistyti su žmonėmis, kurie tave menkina.
Dukra, išgirdusi šią istoriją, pasakė, kad didžiuojasi manimi. Iš jos tai buvo daugiau nei bet koks komplimentas. Ji pati dabar susitikinėja su vaikinu ir, kaip prisipažino, visada sau primena: jei žmogus tave menkina jau pradžioje, vėliau tik blogės.
Kartais pagalvoju, kiek moterų mano amžiaus išgirsta panašius žodžius ir tyli. Kiek jų sutinka su tuo, kas joms netinka, vien todėl, kad patikėjo: „daugiau niekas nepakvies“. Jei bent viena, perskaičiusi šią istoriją, kitą kartą ramiai atsistos ir išeis iš kavinės, kai kas nors pradės ją menkinti, ši istorija buvo verta papasakoti.
Ar dar sutiksiu ką nors? Nežinau. Bet dabar tikrai žinau, ko nenoriu. O tai, pasirodo, ne mažiau svarbu.