Registro darbuotoja perskaitė prašymą du kartus. Paskui dar kartą. Ne, klaidos nebuvo — tėvai iš tiesų norėjo sūnų pavadinti Kosmosu. Ir tai buvo tik pradžia. Tais pačiais metais Lietuvoje gimė Hadas, Sakalas, Parnidis, o mergaitės gavo vardus Aguona, Pupa ir Venera. Kažkas mūsų vardų madose pasikeitė iš esmės — ir kelio atgal, panašu, nebėra.
Dar prieš kelias kartas toks prašymas būtų sukėlęs skandalą. Šiandien registruose tokie vardai — nebe vienetiniai kuriozai, o vis dažnesnis reiškinys. Ir kiekvienas jų — maža istorija apie tai, kaip smarkiai pasikeitė mūsų požiūris į tai, kas apskritai gali būti vardas.
Vardai, kokių dar nebuvo
Ilgus dešimtmečius Lietuvoje vyravo saugūs, patikrinti vardai. O dabar tėvai vis dažniau ieško to, ko dar niekas neturėjo.
Tarp realiai užregistruotų pastarųjų metų vardų — tikras nuotykių sąrašas. Berniukai buvo pavadinti Kosmoso, Berlyno, Hado, Parnidžio, Paskalio, Sakalo vardais. Mergaitėms tėvai parinko Preilą, Deivę, Aguoną, Pupą, Mūzą, Venerą, Girią.
„Anksčiau žmonės bijojo išsiskirti. Dabar bijo būti vieni iš daugelio”, — komentuoja kalbininkė Aušra. — „Vardas tapo saviraiškos forma. Tarsi tatuiruotė, tik nešiojama visą gyvenimą.” Ir būtent todėl vis daugiau tėvų atmeta klasiką vardan kažko unikalaus.
Įdomu, kad tokie vardai dažnai turi aiškią logiką, tik labai asmenišką. Parnidis — tai kopa Nidoje, ko gero, brangi šeimai vieta. Giria ir Aguona — gamtos vaizdiniai, švelnūs ir lietuviški. Kosmosas ar Hadas — jau visai kitas polius, atėjęs iš mokslo ar mitologijos. Kiekvienas jų — tėvų bandymas įrašyti į vaiko vardą kažką, kas jiems patiems be galo svarbu.
Kodėl tėvai renkasi tokius vardus
Bet iš kur staiga toks polėkis? Priežastys kur kas gilesnės nei paprastas noras šokiruoti.
Pirma — individualumo troškimas. Pasaulyje, pilname vienodų Sofijų ir Markų, retas vardas tampa būdu išskirti savo vaiką iš minios. Antra — gamta ir vietos. Aguona, Giria, Parnidis neša ryšį su gamta ar brangia vieta, tarsi maža kelionės atmintis.
Trečia — kultūros įtaka. Filmai, muzika, mitologija palieka pėdsaką: iš čia Hadas, Venera, Kosmosas. „Tėvai nori, kad vardas pasakotų istoriją”, — sako Aušra. — „Kad jis būtų ne etiketė, o žinutė.”
Yra ir emocinė pusė. Kartais toks vardas — tai tėvų svajonė, viltis ar prisiminimas, įrašytas į patį brangiausią, ką jie turi.
Prisideda ir socialiniai tinklai. Kai kasdien matai neįprastus vardus iš viso pasaulio, riba, kas „normalu”, pamažu slenka. Tai, kas vakar atrodė per drąsu, šiandien jau atrodo tiesiog originalu. Todėl reti vardai plinta greičiau nei bet kada anksčiau — jie nebėra vieno keistuolio pasirinkimas, o matoma, užkrečiama tendencija, kurią kasdien maitina naujos istorijos ekranuose.
Kur baigiasi laisvė rinktis
Vis dėlto ne viskas leidžiama. Ir čia daug kas nustemba.
Lietuvoje vardas turi atitikti lietuvių kalbos normas — jis negali prieštarauti rašybai ar būti akivaizdžiai žeminantis vaiką. Neįprastus vardus kartais peržiūri kalbos specialistai, o kai kurie prašymai grąžinami tėvams svarstyti iš naujo.
„Laisvė rinktis — didelė, bet ne beribė”, — primena kalbininkė. — „Klausimas visada tas pats: ar su šiuo vardu vaikui bus gera gyventi? Ne tik kūdikystėje, bet ir būnant paaugliu, darbuotoju, seneliu.”
Ir tai — bene svarbiausias testas. Vardas Pupa žavus mažai mergaitei. Bet ar taip pat gerai jis skambės chirurgei, teisėjai ar direktorei po keturiasdešimties metų? Retas vardas gali tapti dovana, suteikiančia charakterio, arba našta, verčiančia nuolat aiškintis ir gintis. Skirtumą dažnai lemia visai plona riba — ar vardas turi šaknį, prasmę ir orumą, ar jis tėra vienadienis įgeidis.
Būtent todėl prieš renkantis drąsų vardą verta bent pažiūrėti jo reikšmę, kilmę ir tai, kaip jis derės su pavarde. Patogiausia tai padaryti vardų kalendoriuje portale vardai — ten dažnai paaiškėja, kad „unikalus” vardas turi netikėtą istoriją arba, priešingai, kad senas vardas skamba šviežiau nei bet kokia naujovė.
Ką tyliai žinojo mūsų seneliai
Ir čia slypi didžiausia ironija. Kol vieni tėvai lekia ieškoti Kosmoso ir Pupos, seniausi vardai tyliai grįžta.
Mano močiutė vardu Ona kartą pasakė: „Vardas — ne tam, kad stebintų svetimus. Jis tam, kad tave šauktų tie, kurie myli.” Tada man tai atrodė senamadiška. Dabar suprantu, kad ji buvo teisi.
Ona, Antanas, Jonas — vardai, atlaikę šimtmečius. Jie negrasina, nešokiruoja, bet ir nepasensta. Jie jau įrodė tai, ko naujiems vardams dar reikės laukti kartų kartas — kad su jais galima nugyventi visą gyvenimą ir nė karto nesigailėti. Kartais tikra drąsa — ne sugalvoti naują vardą, o išdrįsti duoti tą, kurį nešiojo tavo giminė. Nes vardas, kaip kadaise sakė močiutė, gyvena tol, kol yra kam su meile jį ištarti. Ir galbūt būtent tai, o ne originalumas, ir yra tikroji jo vertė.