Antraštės apie „matematinį Dievo įrodymą“ apskriejo pasaulį per kelias dienas. Jose minimas Harvardo mokslininkas, formulė ir Visata, kuri esą per tobula, kad galėtų atsirasti atsitiktinai. Kas iš tiesų nutiko ir ar mokslas tikrai priartėjo prie atsakymo į seniausią žmonijos klausimą?
Kas tas mokslininkas
Istorijos herojus – astrofizikas ir aerokosminės inžinerijos specialistas Willie Soonas, ilgą laiką dirbęs Harvardo ir Smithsono astrofizikos centre JAV. 2025 m. populiarioje amerikiečių interneto laidoje jis pristatė mintį, kad Visatos dėsniai yra taip tiksliai „sureguliuoti“, jog tai rodo protingą kūrėją. Portalai visame pasaulyje tai greitai pavertė antraštėmis apie „įrodytą Dievą“.
Svarbu žinoti ir kontekstą. Soonas mokslo pasaulyje garsėja kaip prieštaringa figūra: jis daug metų ginčija žmogaus įtaką klimato kaitai, o žiniasklaida yra rašiusi apie jo tyrimų finansavimą iš iškastinio kuro pramonės. Tai savaime nepaneigia jo argumento, bet paaiškina, kodėl dalis kolegų į jo pareiškimus žiūri skeptiškai.
Tobulai sureguliuotos Visatos argumentas
Soono mintis nėra nauja. Fizikai jau dešimtmečius stebisi, kad kelios pagrindinės gamtos konstantos turi būtent tokias reikšmes, kokios leidžia egzistuoti žvaigždėms, planetoms ir gyvybei. Jei gravitacija būtų gerokai stipresnė, žvaigždės sudegtų per greitai. Jei silpnesnė, jos apskritai galėtų nesusiformuoti. Jei būtų kitokia branduolinių jėgų pusiausvyra, nesusidarytų sudėtingi atomai, iš kurių sudaryti ir mūsų kūnai.
Garsiausias pavyzdys – anglis. 1953 m. britų astronomas Fredas Hoyle’as numatė, kad anglies atomo branduolys turi turėti tam tikrą energijos būseną, nes kitaip žvaigždėse anglies susidarytų per mažai ir gyvybė nebūtų įmanoma. Eksperimentai šią būseną netrukus patvirtino. Pats Hoyle’as vėliau rašė, kad atrodo, tarsi koks nors superintelektas būtų pakoregavęs fizikos dėsnius.
Kur čia formulė
Savo pasisakyme Soonas rėmėsi XX amžiaus fiziku Paulu Diracu, vienu kvantinės mechanikos pradininkų ir Nobelio premijos laureatu. 1963 m. Diracas rašė, kad gamtos dėsniai užrašomi nepaprastai gražiomis matematinėmis lygtimis, ir pažymėjo, kad Dievas, matyt, yra labai aukšto lygio matematikas. Būtent šią mintį ir gamtos konstantų tikslumą Soonas pateikė kaip ženklą, kad Visatą sukūrė protas.
Ironiška, tačiau pats Diracas jaunystėje garsėjo kaip įsitikinęs ateistas. Jo kolega Wolfgangas Pauli kartą pajuokavo, kad Dievo nėra, o Diracas yra jo pranašas.
Diracas tikėjimu nesidomėjo, tačiau jį žavėjo matematikos grožis. Jis buvo įsitikinęs, kad teisinga fizikos teorija turi būti ir graži, o elegantiška lygtis dažnai pasirodo esanti teisinga. Būtent jo lygtis prieš beveik šimtą metų numatė antimedžiagą, gerokai anksčiau, nei ji buvo aptikta eksperimentuose. Tokie atvejai ir verčia daugelį fizikų stebėtis, kodėl matematika taip tiksliai aprašo pasaulį.
Šiam klausimui net yra sugalvotas pavadinimas – „nepagrįstas matematikos efektyvumas“. Jį 1960 m. išpopuliarino fizikas Eugene’as Wigneris. Atsakymo nėra iki šiol.
Ką atsako kiti mokslininkai
Dauguma fizikų ir filosofų sutinka, kad Visatos „suderinimas“ yra įdomus klausimas, bet ne įrodymas. Dažniausiai keliami trys prieštaravimai:
- Antropinis principas. Mes galime stebėti tik tokią Visatą, kurioje įmanoma mūsų egzistencija. Jei konstantos būtų kitokios, nebūtų kam stebėtis.
- Daugybės visatų hipotezė. Kai kurios kosmologijos teorijos leidžia, kad visatų yra daugybė, kiekviena su savomis konstantomis, o mes tiesiog atsidūrėme tinkamoje.
- Nežinomos tikimybės. Kad galėtume sakyti, jog konstantos „per daug tikslios“, reikėtų žinoti, kokios jos apskritai galėtų būti. To kol kas niekas nežino.
Fizikos profesoriai paprastai pabrėžia: mokslas tiria, kaip veikia gamta, bet negali nei įrodyti, nei paneigti Dievo egzistavimo. Tai lieka tikėjimo ir filosofijos klausimas, o „formulė“ šiuo atveju yra veikiau argumentas nei matematinis įrodymas.
Mokslininkai, kurie tikėjo, bet neįrodinėjo
Įdomu, kad keli žymiausi mokslininkai buvo tikintys, tačiau tikėjimo moksliniais įrodymais nelaikė. Belgų kunigas ir fizikas Georges’as Lemaître’as pirmasis pasiūlė idėją, iš kurios išaugo Didžiojo sprogimo teorija. Kai 1951 m. popiežius Pijus XII užsiminė, kad ši teorija patvirtina pasaulio sukūrimą, Lemaître’as tam nepritarė. Jis manė, kad mokslas ir tikėjimas atsako į skirtingus klausimus ir neturėtų būti painiojami.
Panašiai kalba ir šiuolaikiniai mokslininkai. Amerikiečių genetikas Francis Collinsas, vadovavęs žmogaus genomo iššifravimo projektui, atvirai pasakoja apie savo tikėjimą, tačiau pabrėžia, kad tai asmeninis pasirinkimas, o ne laboratorijoje gautas rezultatas.
Tai rodo, kad tarp tikėjimo ir mokslo nebūtinai vyksta karas. Ginčas kyla tada, kai vienas bandomas paversti kito įrodymu.
Kodėl ši žinia taip išplito
Antraštė „mokslininkas įrodė Dievą“ sujungia du dalykus, kurie žmones jaudina labiausiai: mokslą ir tikėjimą. Tikintieji joje mato patvirtinimą, skeptikai – progą paginčyti, o portalai – milijonus paspaudimų.
Tačiau tikroji istorija įdomesnė už bet kokią antraštę. Daugiau nei šimtmetį trunkanti fizikų nuostaba, kad Visata atrodo tarsi sukurta būtent mums, iki šiol neturi galutinio atsakymo. Ir galbūt būtent dėl to šis klausimas niekada nenustos kelti audrų.