Nusipirkote medaus, parsinešėte namo ir pradėjote abejoti: ar jis tikrai natūralus? Gal į jį pridėta cukraus sirupo ar kitų priemaišų?
Vien pagal spalvą medaus kokybės nustatyti neįmanoma. Akacijų medus gali būti beveik skaidrus, grikių – tamsus, o rapsų ar saulėgrąžų medus gana greitai sutirštėja.
Vis dėlto yra keli požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Jie padės geriau įvertinti produktą, nors joks naminis patikrinimas negali patikimai patvirtinti medaus natūralumo.
1. Pažiūrėkite, kaip medus teka nuo šaukšto
Pasemkite šiek tiek medaus šaukštu ir lėtai pakelkite jį virš stiklainio. Tirštas, brandus medus paprastai teka nenutrūkstama juosta, o paviršiuje kurį laiką susidaro nedidelis „kalnelis“.
Jei produktas labai vandeningas ir greitai išsilieja, tai gali rodyti padidėjusį drėgmės kiekį – toks medus gali pradėti rūgti.
Tačiau neskubėkite daryti išvadų: medaus konsistencija priklauso nuo jo rūšies, temperatūros ir laikymo sąlygų. Skystas medus nebūtinai yra padirbtas.
2. Nebijokite kristalizacijos
Daug pirkėjų mano, kad natūralus medus visada turi likti skystas. Iš tiesų taip nėra. Kristalizacija – natūralus procesas daugeliui medaus rūšių.
Pavyzdžiui, rapsų medus gali sutirštėti per kelias savaites, o akacijų dažnai išlieka skystas daug ilgiau. Todėl sukristalizavusio medaus nereikėtų automatiškai laikyti nekokybišku – priešingai, tai dažnai geras ženklas.
Tuo pačiu visiškai skystas medus žiemą irgi nebūtinai padirbtas. Jo būklė gali priklausyti nuo rūšies, laikymo temperatūros ir ankstesnio pašildymo.
3. Atkreipkite dėmesį į aromatą ir skonį
Natūralus medus gali turėti gėlių, žolelių ar kitą konkrečiai rūšiai būdingą aromatą. Jo skonis taip pat būna įvairus: nuo švelnaus ir saikingai saldaus iki sodraus, su lengvu kartumu ar aitrumu. Tikras medus dažnai lengvai „kutena“ gerklę.
Jei produktas primena paprastą saldų sirupą ir beveik neturi kvapo, tai gali kelti abejonių. Tačiau ir čia ne viskas vienareikšmiška: kai kurios natūralaus medaus rūšys turi gana silpną aromatą, todėl vien pagal skonį ir kvapą padirbinio nustatyti neįmanoma.
4. Pabandykite vandens testą
Įdėkite šaukštelį medaus į stiklinę vėsaus vandens. Tirštas medus dažnai nugrimzta į dugną ir tirpsta palaipsniui. Skystesnis gali greičiau susimaišyti su vandeniu.
Tačiau svarbu suprasti: šis bandymas daugiausia parodo medaus konsistenciją, o ne natūralumą. Net produktas su pridėtu sirupu gali būti tirštas, todėl galutinių išvadų pagal šį patikrinimą daryti nereikėtų.
O kaip su degtuku, popieriumi ar jodu?
Internete galima rasti daug patarimų: padegti medų, užlašinti jodo, uždėti ant servetėlės ar stebėti, kaip jis elgiasi vandenyje. Tačiau tokie bandymai neleidžia patikimai nustatyti, ar medaus yra pašalinių priemaišų. Rezultatas gali priklausyti nuo drėgmės, temperatūros, rūšies ir kitų savybių.
Todėl nereikėtų manyti, kad vienas naminis testas gali be klaidų atskirti natūralų medų nuo falsifikuoto.
Kaip nesuklysti perkant
Geriausias patikrinimas prasideda dar prieš parsinešant stiklainį namo:
- Pirkite iš bitininkų ar pardavėjų, kuriais pasitikite. Lietuvoje daug medaus parduodama tiesiai iš bitynų, ūkininkų turguose ir mugėse – galima pasikalbėti su pačiu bitininku.
- Tikrinkite etiketę. Joje turi būti nurodyta kilmės šalis. Užrašas „ES ir ne ES šalių medaus mišinys“ reiškia, kad medus gali būti iš bet kur.
- Neorientuokite vien į žemą kainą. Natūralus medus negali kainuoti tiek pat, kiek cukrus.
- Būkite atsargūs su pažadais, kad medus „niekada nesukristalizuos“ – tai būdinga ne visoms rūšims ir neretai yra raudona vėliavėlė.
Naminiai būdai gali padėti pastebėti neįprastas medaus savybes, tačiau patikimai nustatyti jo sudėtį ir priemaišas galima tik laboratoriniais tyrimais.
Kodėl medus atsiskiria į sluoksnius
Kartais stiklainyje medus pasiskirsto į du sluoksnius: apačioje tirštas, sukristalizavęs, o viršuje skystesnis. Tai nebūtinai rodo klastotę. Dažniausiai taip nutinka, kai medus nevisiškai subrendęs (jame daugiau vandens) arba buvo laikomas kintančioje temperatūroje. Tačiau jei viršutinis sluoksnis putoja, kvepia rūgščiai ar alkoholiu – medus pradėjo rūgti, ir jo geriau nevalgyti.
Kuo skiriasi lietuviško medaus rūšys
Lietuvoje dažniausiai parduodamas rapsų, liepų, grikių, viržių ir įvairių žiedų medus. Rapsų medus šviesus, švelnaus skonio ir greitai sukristalizuoja į baltą kreminę masę. Liepų medus gelsvas, labai aromatingas, su lengva gaivia nata. Grikių medus tamsus, sodraus, kiek aitraus skonio. Viržių medus rausvai rudas ir tirštas kaip želė. Žinant šias savybes, lengviau įvertinti, ar perkamas medus atitinka jo pavadinimą.
Kiek medaus galima suvalgyti
Medus – natūralus produktas, bet jį sudaro daugiausia cukrūs (fruktozė ir gliukozė), todėl mitybos požiūriu jis laikomas laisvuoju cukrumi. Suaugusiam žmogui pakanka 1–2 arbatinių šaukštelių per dieną. Kūdikiams iki 1 metų medaus duoti negalima – jame gali būti bakterijų sporų, pavojingų mažiems vaikams.
Kaip laikyti medų
Laikykite jį sandariai uždarytame stikliniame inde, sausoje ir vėsioje vietoje, atokiau nuo saulės. Šaldytuve medus greičiau kristalizuojasi, bet negenda. Sukristalizavusį medų galima atskystinti vandens vonelėje, nešildant daugiau nei iki 40 °C – aukštesnė temperatūra sunaikina dalį vertingų medžiagų.